Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, už 16 kilometrų į pietvakarius nuo Vilniaus, išsidėstęs unikalus Keturiasdešimt Totorių kaimas. Tai viena pirmųjų Lietuvos totorių gyvenviečių, susiformavusių šalia Vokės upės. Greičiausiai gyvenvietė buvo įkurta XIV a. pabaigoje, kai į LDK su savo šalininkų likučiais atvyko nugalėtasis Aukso Ordos chanas Tochtamyšas. Keturiasdešimt Totorių kaimo ištakos – totorių karių stovykla, vėliau išaugusi ir susiformavusi į bajorkaimį. Kaimo pavadinimas išskirtinis, vienintelis Lietuvoje, ne mažiau unikalios ir legendos bei padavimai apie šio kaimo atsiradimą. Stanislavas Kričinskis veikale „Lietuvos totoriai“ mini keletą jų. Viena legenda pasakoja, kad senaisiais laikais Lietuvos „karalius“ dovanojo totoriams žemės, o kad jų greičiau pagausėtų, leido daugpatystę. Vienas totorius vedė keturias žmonas ir iš kiekvienos susilaukė po dešimt sūnų, tie sūnūs ir įkūrė kaimą. Kitas padavimas sako, kad Keturiasdešimt Totorių kaime pirmiausia apsigyveno keturi rotmistrai: Sobolis, Laškutis, Bairašas ir Tygušas. Pastarasis padavimas susijęs su nuo seno Keturiasdešimt Totorių kaime gyvenusių totorių giminių pavardėmis: Sobolevskiais, Bairaševskiais ir Tokošais. Pirmasis padavimas, be jokios abejonės, sietinas su LDK didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, antrasis yra genealoginės kilmės. Dar keletas legendų apie kaimo atsiradimą yra bendros visoms tiurkų tautoms.
Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius Henryk Janko-
wski, remdamasis rastais archyviniais dokumentais teigia, kad pirmasis žinomas kaimo pavadinimas yra tiurkiškas – Kyrk, reiškiantis „keturiasdešimt“, taip pat galima jo forma Kyrklar, reiškianti „gausybę“. Vėliau nuo 1557 m. istoriografijoje ilgam įsitvirtino slaviškas kaimo pavadinimas Sorok Tatar, o Vilniaus kraštą 1939 m. grąžinus Lietuvai, kaimo pavadinimas suskambo lietuviškai – Keturiasdešimt Totorių.
Keturiasdešimt Totorių – gatvinis kaimas, įsikūręs kalvoje, iškilusioje
virš lygumos. Anot tarpukaryje kaimą tyrinėjusio J. J. Tochtermano, Vilniaus krašte jis unikalus, susidaręs stepių gyvenviečių maniera, turėjęs netaisyklingą gatvių tinklą, išsaugojęs padrikos statybos reliktus. Dar kurį laiką po karo kaimo gatvės nebuvo pakitusios, jos vingiavo pačioje gyvenvietėje ir prieigose, joms buvo būdingi statūs susikirtimai. Tenka apgailestauti, kad sovietmečiu daugelio būdingų kaimui gatvelių ir keliukų nebeliko, buvo nutiesti nauji keliai ir sunaikinti seni. Kaimo landšaftą nepataisomai suardė mūrinė ir medinė kolūkinė architektūra.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Keturiasdešimt Totorių kaimas minimas XV a. pirmoje pusėje. Šį bajorkaimį 1550 m. lotynų kalba parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ mini Mykolas Lietuvis, vadindamas jį senąja totorių gyvenviete. Keturiasdešimt Totorių kaimą 1616 m. paskvilyje Totorių alfurkanas mini ir Piotras Čiževskis, užsimenantis apie Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojams valdovų duotą privilegiją tiesti kelius bei statyti ir taisyti tiltus tarp Rūdninkų ir Vokės. Be to, totoriai, anot Čiževskio, buvo kurjeriai, ėjo sargybą, gaudė nusikaltėlius. Ilgainiui Lietuvos didieji kunigaikščiai totorius atleido nuo įvairių prievolių, palikdami tik pačią svarbiausią – karo tarnybą. Todėl manytina, kad Keturiasdešimt Totorių kaime gyvenusių totorių pagrindinė pareiga buvo saugoti Vilniaus prieigas, ir kad šio kaimo paskirtis – gynybinė.
Istoriniuose dokumentuose galima rasti informacijos, kad 1528 m. Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojai į LDK kariuomenę pristatydavę 24 raitelius, o 1631 m. – 19 raitelių. Kariniu požiūriu Keturiasdešimt Totorių kaimas priklausė Jušinų vėliavai.
Didelius nuostolius Keturiasdešimt Totorių kaimas patyrė 1655–1660 m.
maskvėnų antpuolio metu, kuomet buvo sudegintas ir apiplėštas. Ne mažiau nelaimių šio ir kitų totorių kaimų gyventojai patyrė ir tuomet, kai jų gurguolės, besigelbėjusios nuo karo ir vykusios iš Mazovijos ir Palenkės į Lietuvą, buvo užpultos ir apiplėštos švedų šalininkų.
Galima teigti, kad panašiu laikotarpiu atsirado ir kiti nedideli totoriški ba-
jorkaimiai šalia Vokės upės – Kozaklarai, Kolnolarai, Melekonys, Merešlėnai, Liudvinavas, Kazbėjai, Afindzevičiai. Daugumos šių gyvenviečių pavadinimai tiurkiški, deja, iki mūsų dienų jos arba neišliko, arba juose negyvena totoriai.
Garsūs buvo Keturiasdešimt Totorių kaimo vežėjai, gabendavę Vilniaus pirklių prekes ir pasiekdavę Poznanę, Krokuvą ar net Krymą. Istorijoje išliko vežėjo iš Keturiasdešimt Totorių kaimo Suleimano Achmecevičiaus, kuris 1594 m. vežiojo prekes į Liubliną, pavardė. Totorius vežėjus taip pat samdydavo karaliaus rūmai ir LDK iždas. Karaliaus rūmų 1552-1556 m. sąskaitose minimi totoriai vežėjai, tarp kurių būta ir Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojų, vežiojusių iždo vertybes, vardų.
Kitas tradicinis Lietuvos totorių užsiėmimas buvo kailių ir odų dirbimas.
Totoriai kailiadirbiai ir odminiai iš Keturiasdešimt Totorių kaimo buvo vertinami už išdirbtų kailių ir odų kokybę. Jų išdirbti avikailiai ir juchtas garsėjo visame krašte, buvo tiekiami net LDK kariuomenės reikmėms.
Be vežėjavimo ir odų dirbimo, totoriai mielai vertėsi daržininkyste, todėl
ilgainiui daržininkystė tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos totorių užsiėmimų ir pragyvenimo šaltinių. Užaugintas daržoves Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojai parduodavo Vilniaus turguose.