Vienas talentingiausių ir ryškiausių „legaliųjų marksistų“. Gimė 1865 m. sausio 8/20 d. bajorų šeimoje. 1884 m. įstojo į Charkovo imperatoriškojo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Už dalyvavimą studentų revoliuciniame demokratiniame judėjime buvo pašalintas iš universiteto, tačiau revoliucionieriumi netapo. Filosofijos ir sociologijos srityje buvo I. Kanto pasekėjas, socializmo idėjas siekė paremti I. Kanto etika. 1889 m. gavęs leidimą grįžti į universitetą, išlaikė viso kurso Teisės ir Fizikos bei matematikos fakultetų egzaminus, jam buvo suteiktas kandidato laipsnis. 1894 m. Maskvos universitete M. TuhanBaranovskiui suteiktas politinės ekonomijos magistro laipsnis už disertaciją „Pramonės krizės šiuolaikinėje Anglijoje“, jo vardas tapo žinomas pasaulyje. Nuo 1885 m. jis dirbo privatdocentu Sankt Peterburgo universiteto Politinės ekonomijos katedroje. Nuo 1883 m. tarnavo Finansų ministerijos departamente, sėkmingai dėstė moterų Komercinės sąskaitybos kursuose. 1898 m. už darbą apie Rusijos kapitalizmo istoriją „Rusų fabrikas praeityje ir dabar“ jam suteiktas politinės ekonomijos daktaro laipsnis. Nors ir priklausydamas „legaliems marksistams“, jis nepriėmė Markso teorijos besąlygiškai ir visada į ją žiūrėjo kritiškai, pripažindamas šios teorijos stipriąsias ir silpnąsias puses (veikalas „Pagrindinė abstrakčios Markso kapitalizmo teorijos klaida“) (1899). Teoriniai M. Tuhan-Baranovskio darbai „Apybraižos apie naujausią politinės ekonomijos istoriją ir socializmą“ (1903), „Teoriniai marksizmo pagrindai (1905), „Socializmas, kaip teigiamas mokymas“ (1918) ir kt. – formavo realistinę ūkio vystymosi programą. Jis manė, kad kooperacija, pagrįsta savanorišku apsisprendimu, bus būsimosios visuomenės pagrindas. Pagrindinis M. Tugan-Baranovskio veikalas apie krizes, kuriame jis sukūrė teoriją apie produktų realizaciją kapitalistinėje visuomenėje. Kiti jo darbai: „Mokymas apie didžiausią naudą“ (1890), „Prudonas, jo gyvenimas ir veikla“ (1891), „D. Milis, jo gyvenimas ir veikla“ (1892). 1899 m. jis publikavo straipsnių ciklą žurnale Новое слово (Naujasis žodis), o 1899 m. – žurnale Начало (Pradžia). Glaudžiai bendradarbiavo su šių žurnalų redakcijomis. Be to, jis rašė žurnalui Мир Божий (Dievo pasaulis), kur nuo 1901 m. buvo skelbiamas jo darbas Очерки из истории политической экономии (Apybraižos apie politinės ekonomijos istoriją). Keletas šio laikotarpio darbų išversta į vokiečių kalbą. Su savo mokiniais ir pasekėjais jis įnešė svarų indėlį į makroekonomikos tyrimus, sukūrė rinkos teoriją, kaupimo, ciklų, krizių, konjunktūros, parengė ekonominio prognozavimo pagrindus. M. Tuhan-Barnovskiui priklauso unikalūs darbai apie socialistinių mokymų istoriją, kooperacijos teoriją, pramoninio kapitalizmo Rusijoje istoriją. M. Tuhan-Baranovskis aktyviai dalyvavo kooperatiniame judėjime, propaguodamas jį moksliniuose darbuose, žurnale Вестник кооперации (Kooperacijos žinios), kuriam vadovavo nuo 1909 m. Buvo iškeltas kandidatu į Valstybės dūmą, tačiau nebuvo išrinktas. Nuo 1913 m. Peterburgo politechnikos instituto profesorius, kolegijos asesorius. Po vasario revoliucijos, 1917 m. vasarą, išvyko į Ukrainą, kur iki 1918 m. sausio ėjo finansų ministro pareigas prie Centrinės Rados, vėliau grįžo į Maskvą. Čia jis skaitė paskaitas, užsiiminėjo kooperatinio judėjimo reikalais. Po to vėl grįžo į Ukrainą. Spalio revoliucijos nepriėmė. 1918 m. jis pasiūlė įsteigti kooperacijos institutą (dabar tai – M. Tuhan-Baranovskio Donecko valstybinis ekonomikos ir prekybos universitetas) ir pats sukūrė šios aukštosios mokyklos koncepciją bei programą. Dalyvavo įkuriant Ukrainos mokslų akademiją. 1919 m. sausio 21 d. M. Tuhan-Baranovskis staiga mirė nuo stenokardijos priepuolio traukinio vagone (buvo netoli Odesos) su Ukrainos Direktorijos delegacija vykdamas į Paryžių, Versalio taikos konferenciją. Jo mokslinis ir publicistinis palikimas nenustojo reikšmės ir mūsų dienomis, apie tai byloja domėjimasis jo darbais įvairiose šalyse. Pirmoji žmona – Lidija Davidova (žr.), po jos mirties vedė Olgą Rusinovą, generolo, Poltavos gubernijos dvarininko, dukrą. Iš antros santuokos gimė sūnus Michailas, rašytojas.