Vietovių žodynas nepateikia aiškios Adamonių kaimo pavadinimo kilmės istorijos. Bet žinoma kaip aiškinama analogiškų asmenvardžių kilmė sudarytų su priesagą adam: Adamonis, Adamavičius, Adamkovičius ir kt. Jie kildinami iš hebrajų biblinių vardų arba nuo arabiškos kilmės žodžio „adjam“, reiškiantį kitatikį ar netikintį. Pastarųjų žodžių reikšmė dėl tarties skyrtumų gali atitikti Adamonių kaimo pavadinimą ir paaiškina, kad čia kitados gyveno kitos religijos išpažinėjai – kitatikiai totoriai.
Kaimo senoliai prisimena kitų pasakojimus, kad ankščiau šiame ir aplinkiniuose kaimuose gyveno vien tik totoriai muslimai. Kad čia seniai gyventa totorių liudija Adamonių ir netoli esančių Ardiškių ir Raižių kaimų senos totorių musulmonų kapinaitės – miziarai, su kapavietes ženklinančiais akmenimis. Artimiausios kapinės ir žemės valdos priklausė praeityje plačiai ir turtingai Tuhan-Baranauskų giminei. Kaimo senoliai dar prisimena, kad Adamonių kaime gyveno arba kilę iš jo vadinamų „Tuhanų“ giminių palikuonis: broliai Juozas, Stefanas ir Motiejus Tuhan-Baranauskai bei seserys: Ieva Tuhan-Baranauskaitė-Jablonskienė, Feliciją Tuha-Baranauskaitė-Iljasevičienė ir netekėjusi Marynia Tuhan-Baranauskaitė. Baranauskų palikuonis didžiuojasi, kad visai jų giminei buvo suteiktas titulus “Tuhan”, prilygstantis kunigaikščių luomų kilmei. Remiasi viena iš legendų, kad Tuhan-Baranauskų tolimas ainis Aukso Ordos Murzų palikuonis Timūras Tuhan-Bėjus sėkmingai vadovavo totorių raiteliams Žalgirio kautynėse su kryžiuočiais. Už karinius nuopelnus jam ir jo giminei buvo suteikti „Tuhan“ titulai ir kunigaikščių privilegijos. Tokias privilegijas LDK turėjo: Ulanų, Korickų, Kričinskių, Smolskų, Baranovskių (Barginskių) ir kitos giminės.
Rusijos rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Tuhan-Baranauskų palikuonis Rusijos imperijos Trakų, Kauno ir Gardino pavietuose turėjo didelius žemių plotus, kelis dvarus ir daug samdinių. Vienas iš tokių, minimas Rusijos caro armijos generolas-majoras Mustafa Murza Baranovskis, kuris 1796 m. turėjo Raižių dvarą, Peckūnų, Taučionių ir Raganiškių kaimus su 69 vyrais-valstiečiais ir 58 moterimis. Taip pat Vaitakiemių dvarą ir kaimą su 20 baudžiauninkais ir 4 laisvais žmonėmis bei Gusčionių dvarą su 36 vyrais-valstiečiais.
Grįžkime prie totorių gyvenviečių atsiradimo istorijos.
Adamonių ir kitos netolimos gyvenvietės (Raižių, Bazorų, Trakininkų ir kitos) galėjo atsirasti Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui apgyvendinus totorius saugoti kelius į Vilnių iš Prūsijos, iš kur traukdavo Vokiečių kryžiuočių riteriai pulti sostinę. Čia jiems buvo pirma kliūtis kelyje, iš čia raiteliai nešė žinias valdovui apie gręsianti pavojų. Todėl šių krypčių keliai kunigaikščiui buvo strategiškai svarbūs. Jis šiose nutolusiose apylinkėse lankėsi, medžiojo ir ilsėjosi Punios žiemos buveinėje su pirmąja žmona Ona. Čia, pas Lietuvos Didyjį kunigakštį Vytautą lankėsi kitų žemių kunigaikščiai.
Dar žinoma, kad XV a. pabaigoje Punioje galėjo gyventi Krymo chano Chadži Girėjaus (g. Trakuose) sūnus ir chano Mengli Girėjaus brolis caraitis Nur-Devletas. Tuo laikotarpiu Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis buvo dovanojęs Trakų ir Naugarduko pavietuose žemių bei Punios rezidenciją Krymo chanui Mengli Gerėjui už paramą kovose su Maskvos kunigaikščiu Ivanu III ir paskutiniu Didžiosios Ordos chanu Šachu (Šeichu) Achmedu. Po keletų pralaimėjimų Achmedas Lenkijos karaliaus Aleksandro (1501-1506) buvo įkalintas. O jo šeimos nariai ir giminaičiai palikti Lietuvoje. Taip vienas iš chano artimų giminaičių Chalek-Sultanas tapo Punios caraičių pradininku. Jo palikuonims priklausė žemės prie Punios, Carevščiznos polivarkas, Adamonių ir kiti totorių gyvenami kaimai.