„Kauno mečetės istorija – tai Kauno totorių istorija“, – sako Jonas Ridzvanavičius. Kaune, Totorių ir Trakų gatvių kampe, stovintis dabartinis mečetės pastatas – naujausias jos pavidalas ir tik iš dalies primena tai, kaip mečetė atrodė XX a. Vis dėlto net ir pakeitusi išvaizdą mečetė išliko unikali – ji yra vienintelė mūrinė mečetė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Pirmąją mečetę pastatė mecenatas
Manoma, kad Kaune totoriai gyveno nuo XIV a. Jie buvo įsikūrę dabartinėje I.Kanto, D.Poškos ir J.Gruodžio gatvėje ir aplink jas – čia buvo vadinamas Totorių pakraštys, arba priemiestis. Yra žinoma, jog čia buvo ir medinė mečetė. Deja, nėra rašytinių duomenų, kada ji buvo pastatyta bei kur tiksliai.
„Žinome, kad medinė Kauno mečetė, kuri buvo kažkur prie Nemuno, Totorių priemiesčio teritorijoje, sudegė 1795 m. Tiesa, kitur šio gaisro data minima jau kita – 1812 m.“, – 15min pasakojo buvęs ilgametis Kauno totorių bendruomenės, taip pat Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Jonas Ridzvanavičius.
Yra užfiksuota, kad 1858 m. Kauno totoriai kreipėsi į valdžią – carą – prašydami atstatyti mečetę, tačiau Peterburgas atsakė neigiamai. Formali priežastis – per mažas parapijiečių skaičius. Tuo metu oficialiai Kaune gyveno 237 totoriai.
Be mečetės Kaune totoriai gyveno iki 1908-ųjų, kada savo lėšomis bendruomenei taip reikalingus maldos namus nusprendė pastatyti Kaune gyvenęs mecenatas Aleksandras Iljasevičius.
„Tai buvo viena iškiliausių to laikotarpio Kauno asmenybių ir turtingas žmogus. Jis turėjo daugiabutį Kaune ir dvarą apylinkėse. Būdamas totoris, daug dėmesio skyrė bendruomenės reikmėms, šelpė neturtingus narius. Pirmiausia jis nupirko iš miesto savivaldybės 1 ha žemės ir pastatė mažą medinę mečetę, parapijos namus (rus. sbornią), o dalį sklypo skyrė miziarui, t.y. totorių kapinėms“, – pasakojo pašnekovas. Bendruomenės namuose su šeima gyveno žmogus, kuris prižiūrėjo mečetę. Imamu tuomet išrinktas pašte dirbęs vietos totoris Mykolas Bazarauskas. Čia vykdavo ir bendruomenės susirinkimai, kiti renginiai. Ši mečetė ir bendruomenės namas stovėjo dabartinės mečetės vietoje – Ramybės parke.
Statybas rėmė Lietuvos ir išeivijos totoriai, taip pat – Lietuvos vyriausybė
1930-ieji – dar viena svarbi data, tiesiogiai susijusi su Kauno mečete. Tais metais sukako 500 metų nuo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties. Jis buvo ir yra labai gerbiamas totorių, kurie jį pripažįsta savo idėjiniu vadu. Todėl ir mečetės projekte buvo numatyta, jog ji galėtų vadintis šio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovo vardu. Tiesa, vėliau liko tik bendrinis pavadinimas – Kauno totorių mečetė.
Pasak J.Ridzvanavičiaus, artėjant Vytauto mirties metinėms Kauno totoriai kreipėsi į Vyriausybę su prašymu pastatyti naują mūrinę mečetę. Buvo išrinktas statybų komitetas, kuriam vadovavo Chalilis Janušauskas, tuomet buvęs ir Kauno musulmonų bendruomenės pirmininku. Pradėtos rinkti lėšos mečetės statyboms.
„Pinigus aukojo ne tik Kauno, bet ir Raižių, Butrimonių ir kitų vietovių totoriai, taip pat totoriai iš JAV, Vilniaus, kuris tuo metu priklausė ne Lietuvos, bet Lenkijos valstybei. Iš viso buvo surinkta 10 tūkst. litų. Lietuvos valstybė skyrė net 40 tūkst. litų – tai buvo dideli pinigai. Tačiau tada visi žinojo totorių istoriją, kaip jie susiję su Lietuvos istorija ir vertino tai“, – pažymėjo pašnekovas.
Statyti mečetę patikėta Lietuvos lenkų kilmės architektui Vaclovui Michnevičiui, kuris tuo metu jau buvo suprojektavęs ne vieną visuomeninį ir religinį pastatą.
Anot J.Ridzvanavičiaus, nors mečetės sąmata siekė 50 tūkst. litų, skaičiuojama, kad statybų metu išlaidos išaugo ir galiausiai pasiekė net 90 tūkst. litų: „Tačiau pastatyti pavyko ir 1933 m. liepą mečetė buvo atidaryta.“
Kitose to meto mečetėse Lietuvoje buvo įrengiamos atskiros patalpos vyrams ir moterims, atskirtos širma (pagal islamą, jie turi melstis atskirai). „Taip yra iki šiol, pavyzdžiui, Raižių mečetėje. Imamas būdavo vyrų pusėje, moterys jį girdėdavo, bet nematydavo. Tačiau 1933 m. pastatytoje Kauno totorių mečetėje taip nebuvo: apačioje 80–90 kv. m salėje meldėsi vyrai, o moterys – balkone. Į jį patekdavo per atskirą įėjimą į antrą aukštą ir minaretą“, – pasakojo J.Ridzvanavičius.
Prakalbęs apie minaretą, pašnekovas pažymėjo, kad savo tiesioginės paskirties – kviesti maldai tikinčiuosius – jis niekada taip ir neatliko.
„Pas mus Lietuvoje visi minaretai yra dekoratyvūs, t.y. iš jų imamas niekada nekvietė maldai. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties. Pavyzdžiui, Kaune, teritorijoje, kur buvo mečetė, daugiausia gyveno ne musulmonai. Įsivaizduokite, kaip jie būtų reagavę, jei 5 val. kas rytą būtų girdėję iš minareto per garsiakalbį sklindantį imamo balsą ir kvietimą maldai?“ – sakė J.Ridzvanavičius.
Dėl mečetės remonto pardavė šeimos relikviją
Su nedidele pertrauka 1941-aisiais, Kauno totorių mečetė pilnai veikė iki 1947 m. Nuo tada ilgiems dešimtmečiams buvo uždaryta. Bendruomenės name apgyvendintas milicininkas su šeima, o pati mečetė bėgant metams patyrė visko: čia buvo sandėlis, sporto klubas, biblioteka. Galiausiai ji tapo niekam nebereikalinga – išdaužyti langai užkalti – taip ji stovėjo iki 1988–1989 m.
Tuo metu Lietuvoje savo veiklą pradėjo Sąjūdis, taip pat įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija. 1990 m. Kaune savo veiklą atnaujino ir Kauno musulmonų religinė bendruomenė. Jos pirmininku tapo J.Ridzvanavičius.
Pasak jo, Kultūros ministerija, Tautinių mažumų departamentas ir Kauno miesto valdžia skyrė lėšų Kauno mečetės remontui, prisidėjo ir vietos totorių bendruomenė. Taip pat sugrąžino (išnuomojo) ir mečetei priklausantį 0,84 ha žemės sklypą.
Kadangi pinigų reikėjo daug ir greitai, dėl bendruomenei svarbių maldos namų buvo parduodamos net šeimoms priklausiusios relikvijos.
„Turėjau savo šeimai priklausiusį rankraštį – Korano aiškinimą, rašytą ranka. Kaune lankęsis Irano ambasadorius Lenkijai ir Lietuvai jį pamatęs pasiūlė 5 tūkst. JAV dolerių. Doleris tuo metu buvo labai stiprus, pinigų reikėjo, todėl nutariau parduoti. Šių pinigų užteko pakeisti mečetės stogą“, – pasakojo J.Ridzvanavičius.
Anot jo, atnaujindami mečetę jie atliko kapitalinį remontą. „Reikėjo pakeisti stogą, nes ant jo jau augo net medeliai, taip pat grindis, kurios buvo visiškai išdaužytos. Nors vaizdas, kurį pamatėme mečetės viduje buvo baisus, bendromis jėgomis mečetę pavyko suremontuoti“, – prisiminė J.Ridzvanavičius.
1991 m. liepos pradžioje įvyko iškilmingas mečetės atidarymas. Ceremonijoje dalyvavo ne tik vietos bendruomenė, valdžios atstovai, bet ir svečiai iš užsienio. „Tai tapo labai svarbiu tarptautiniu įvykiu, nes dalyvavo daug užsienio svečių iš įvairių šalių: Saudo Arabijos, Jordanijos, Anglijos, Rumunijos. Jau nekalbant apie svečius iš Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos“, – prisiminė pašnekovas.
Jis neslėpė, kad atlikdami kapitalinį remontą mečetės interjere jie nesistengė atkurti autentišką buvusios mečetės vaizdą: „Padarėme labai daug, kad mečetė vėl veiktų, bet autentikos neieškojome.“
Bendruomenės nariai prisidėjo ne tik pinigais, bet ir savo darbu. Pavyzdžiui, vilnietis totoris Emyras Krinickis pagamino ir padovanojo mečetei mimbarą – sakyklą, iš kurios imamas sako pamokslą tikintiesiems.
„Bendruomenės paramos netrūko ir vėliau: 1998 m. totorė Marytė Krinickaitė savo lėšomis (18–19 tūkst. litų) išpuošė michrabą (tai centrinė niša, mečetėje įrengiama kiblos sienoje – 15min past.) ir langus pagrindinėje salėje“, – pasakojo ilgametis Kauno totorių bendruomenės narys.
Nuo 1996 m. Kauno mečetė įrašyta į Lietuvos kultūros paveldo objektų sąrašą.
Atvira visų kraštų musulmonams
1991–2000 m. Kauno mečetėje pamaldų metu imamų pareigas atlikdavo arabų šalių studentai. 2000-aisiais šias pareigas perėmė nuolatinis imamas – Libane Islamo koledžą baigęs totorius muftijus Romas Jakubauskas. Bendruomenė labai džiaugėsi, jog mečetė ir bendruomenės religinis gyvenimas patikėtas saviškiui – R.Jakubauskas buvo kilęs iš Kauno.
Šiuo metu jis yra ir visos Lietuvos musulmonų bendruomenės pirmininkas.
Dabartinis Kauno mečetės imamas – Kauno musulmonų bendruomenės pirmininkas Sofianas Okatas, šias pareigas einantis jau keliolika metų.
Tai, ką Totorių ir Trakų gatvėje matome dabar, lėmė dar vienas remontas – paskutinį kartą Kauno mečetė atnaujinta 2018–2019 m. Išorėje ji mažai kuo pakito nuo savo pirmtakės, tačiau viduje buvo sumoderninta, atsirado turkiškos manieros dekoratyvinių sprendimų.
Kaip 15min po šios rekonstrukcijos pasakojo S.Okatas, rekonstruojant maldos salę paaiškėjo, kad sienos buvo puoštos arabiško stiliaus tapyba. Tačiau kol kas mečetės lankytojai jų negali išvysti – atkurti tapybą žadama ateityje.
Po paskutinės rekonstrukcijos pasikeitė ir mečetės veiklos kryptis. Dabartiniai jos prižiūrėtojai skelbia, kad šie maldos namai skirti visiems islamą išpažįstantiems žmonėms, ne tik totoriams. Pastarųjų skaičius Kaune tolydžio mažėja. Tai daugiausia lemia mišrios santuokos, kuriose išpažįstamas ne tik islamas, bet ir, pavyzdžiui, krikščionybė. 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Kaune gyveno 250 totorių kilmės žmonių.
Informacijos šaltinis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/kauno-mecete-state-ir-naujam-gyvenimui-prikele-totoriai-galiausiai-po-savo-stogu-pakviete-visu-tautu-musulmonus-582-1563064