Įdomi yra mečečių atsiradimo istorija LDK teritorijoje. Ji glaudžiai susijusi su Lietuvos totorių istoriniais likimais. Mečetės atsiranda iškart po pirmos atsikėlimo į šią teritoriją bangos, tikėtina XV a. pradžioje. Bet šaltiniai, galintys tai patvirtinti, datuojami vienu amžiumi vėliau (Lasosna 1539 m.). Apie mečetes Trakuose, Vilniuje, Keturiasdešimt Totorių kaime, Prudzianuose, Naugarduke, Gardine, Daubutiškėse, Pleševičiuose, Ostroge, Čechryne rašė anoniminio veikalo „Risale-i Tatar-i Leh“ (1558 m.) autorius. Keletas mečečių minima ir P. Čiževskio traktate „Alfurkan tatarski“ (1616 m.). Kitais šaltiniais, patvirtinančiais mečečių buvimą šioje teritorijoje, laikomi XVII a. trečiojo dešimtmečio turkų istoriko Ibragimo Pečevi raštai ir bažnytinė dokumentacija. Šių raštų ir dokumentų duomenimis XVII a. LDK žemėse būta apie 20 musulmoniškų šventyklų. XVII–XIX a. karai, teritorijos padalijimas ir Lietuvos totorių migracijos lėmė, kad išnykdavo vienos ir atsirasdavo kitos mečetės.
1914 m. buvo 25 mečetės (be Volynės ir Podolės žemių, nes nėra duomenų), 5 iš jų buvo sugriautos per Pirmąjį pasaulinį karą. Mečečių istorija apžvelgta A. Voronovičiaus, S. Kričinskio darbuose. S. Kričinskis sudarė mečečių, stovėjusių iki 1800 metų, sąrašą. Šis sąrašas nebuvo nei kritiškai įvertintas, nei peržiūrėtas iki naujų darbų, parašytų XX a. paskutiniame
dešimtmetyje, pasirodymo [Bairašauskaitė 1996; Grygajtis 1987; Meczety i cementarze Tatarów polsko-litewskich 1999; Tyszkiewicz 1989; Lakotka 1994].