Straipsnio autorės:
RASA RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ, AUŠRA LUKAUSKAITĖ
Straipsnio objektas – Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročiai XX a. vid. – XXI a. pr. Darbo tikslas – ištirti Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročius ir nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos jų pokyčiams. Metodai: istorinis lyginamasis, etnografinių duomenų analizė, aprašomasis. Straipsnyje analizuojama Lietuvos totorių mirties samprata, marinimo ir šarvojimo papročiai bei jų struktūra, taip pat gvildenama lietuvių kultūros įtaka Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročiams. Viena vertus, Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročiai neatsiejami nuo musulmoniškų tradicijų, kita vertus, dabartiniais laikais jie yra įgavę naujas, tik Lietuvos totoriams būdingas formas. Lietuvos totorių manymu, reguliarus maldų atlikimas ir Korano skaitymas, neturtingųjų šelpimas, pasninkavimas ramadano mėnesį, išmintingų žmonių gerbimas, piligrimystė į Meką užtikrina laimingą pomirtinį gyvenimą rojuje. Religingas totorius mirtį suvokia kaip natūralų reiškinį, kaip perėjimą į kitą lygį, o gyvenimą žemėje sieja su pasiruošimu geresniajai egzistencijos būsenai. Unikalus Lietuvos totorių šarvojimo paprotys – dėti popieriaus ritinėlį su maldų tekstu po mirusiojo drobe. XX a. pradžioje Lietuvos totoriai mirusiuosius šarvojo įvyniotus savane (drobėje). Dabartiniais laikais, paveikti vietinės kultūros, vis dažniau jie mirusiuosius aprengia naujais drabužiais. Tyrimas atskleidė, kad XXI a. pr. urbanizacijos, globalizacijos bei asimiliacijos procesai pamažu keičia senąsias Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo tradicijas.
Pilną straipsnį galima perskaityti laikraštyje „Lietuvos totoriai“ 151-153 numeryje