1812 m., prasidėjus Prancūzijos-Rusijos (antrajam lenkų) karui ir Lietuvą užėmus prancūzams, imperatoriaus Napoleono įsakymu buvo pradėta organizuoti Lietuvos kariuomenė. 1812 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos karinė komisija kreipėsi ir į Lietuvos totorius. „Lietuvos kurjeryje“ buvo paskelbtas atsišaukimas į Lietuvos totorius, kuriame rašoma, kad jie sudarys atskirą raitąjį pulką vien iš Lietuvos totorių. Tačiau per trumpą laiką suspėta organizuoti tik eskadroną, kuriam vadovavo majoras Mustafa Murza Achmatovičius. Eskadrono raitelių uniforma turėjo daug rytietiškų elementų, bet ginkluotė atitiko to meto ulonų ginkluotę.
1812 m. gruodžio mėn., Rusijos kariuomenei priartėjus prie Vilniaus, gruodžio 11-12 d. eskadronas kovėsi su rusų daliniais. Mūšiuose žuvo eskadrono vadas majoras Mustafa Murza Achmatovičius, 10 karininkų, 24 puskarininkiai ir eiliniai. Prancūzų kariuomenei traukiantis toliau, kartu su lietuvių pulkais Lenkiją pasiekė ir Lietuvos totorių eskadronas, kurį sudarė 2 karininkai, 46 puskarininkiai ir eiliniai. Ši karių grupė buvo prijungta prie 3-iojo lietuvių gvardijos lengvosios kavalerijos (švoležierių) pulko. Eskadrono vadu buvo paskirtas kapitonas Samuelis Ulan-Murza. 1813 m. balandžio mėn. 3-iąjį lietuvių gvardijos lengvosios kavalerijos pulką, Lietuvos totorių eskadroną, lietuvių raituosius žandarus prijungė prie imperatoriaus Napoleono 1-ojo lengvosios kavalerijos (švoležierių) pulko. 1813 m. Lietuvos totorių eskadronas pradėjo naują kovų etapą ir dalyvavo šiuose mūšiuose: balandžio 1-2 d. – Liutceno, gegužės 8-9 d. – Bauceno, gegužės 10-11 d. – Vuršeno ir Reichenbacho, rugpjūčio 14-15 d. – Drezdeno, rugpjūčio 17 d. – Petersvaldo, spalio 4-7 d. – Tautų kautynėse prie Leipcigo.
1814 m. eskadronas dalyvavo šiuose mūšiuose: sausio 19-20 d. – Brijeno ir La Rotjero, vasario 11 d. – Monmiralio, su generolo D. Osten Sakeno korpusu, vasario 13 d. – Šato Tjeri, su prūsų generolo Gorno grupuote, vasario 14 d. – Varšano, su feldmaršalo G. Bliuchcrio Silezijos armija, vasario 21 d. – Beri-o-Bako, kur buvo atblokšti generolų Paleno ir Ilovaiskio korpusai, vasario 22 d. – Korbeni, su grafo Voroncovo korpusu, vasario 23 d. – Kraono, kur maršalas M. Nėjus vedė imperatoriaus gvardijos dalinius prieš grafo Voroncovo korpusą, vasario 28 d. – Reimso, su rusų generolo E. Sen-Pri korpusu, kovo 8 d. – Arsi, su centrine sąjungininkų armija, kovo 11-12 d. dalyvavo paskutiniuose mūšiuose prie Sainte Disje ir Vitri. Balandžio 1 d. eskadronas atvyko į Fonteblo; jo sudėtyje buvo vienas karininkas ir 14 raitelių. Imperatoriaus Napoleono atleisti nuo priesaikos, eskadrono likučiai buvo įtraukti į rusų generolo Krasinskio vadovaujamą korpusą ir paskirti Rusijos imperatoriaus Aleksandro Ižinion. 1814 m. balandžio 7 d. Lietuvos totorių eskadronas paliko Saint Denisą ir išvyko i Lietuvą. Jo sudėtyje buvo 3 karininkai, 59 puskarininkiai ir eiliniai, vienas imamas (dvasininkas) ir 52 žirgai. Eskadronas pasipildė jau pasveikusiais ir gurguolės kariais. Yra žinomi šie karininkai: kapitonas Samuelis Ulan-Murza (apdovanotas Garbės legiono kryžiumi), podporučikai Samuelis Januševskis ir Imamas Asan-Aley. Po didelių ir mažų kovų bei ilgų kelionių eskadronas pagaliau pasiekė Tėvynę.