Lietuvos totorių būrys

S. Ružyckio vadovaujamas korpusas turėjo grįžti nuo Lietuvos sienos kartu su generolo H. Dembinskio korpusu (1831 m. sukilimo metu). Rugpjūčio mėnesį Liublino vaivadijoje, Pšytyko (Przytyk) apylinkėse, atsidūrė dar vienas totorių dalinys nuo Augustavo. Jis prisijungė prie generolo S. Ružyckio korpuso. R. O. fon Špacyras šį būrį pavadino Lietuvos totorių būriu. Jam vadovavo kapitonas Samuelis Beliakas, kilęs iš senos totorių giminės. Būrys buvo prijungtas prie 3-ojo voluinėnų kavalerijos pulko eskadrono. Kariai vilkėjo uniformas, gautas iš Rusijos kariuomenės Totorių ulonų pulko. Jos neatitiko kariuomenės reikalavimų. Kapitonas S. Beliakas žuvo rugpjūčio 22 dieną netoli Vežbicos (Wierzbica). Jo laidotuvėse dalyvavęs karininkas E. Berževičius (Berzewiczy) pasakojo, kad kareiviai norėjo palaidoti S. Beliaką po kryžiumi, tačiau totoriai iš Lietuvos, laikydamiesi savo senosios religijos, vietoj kryžiaus įkasė stulpą su užrašu.