Cariniu laikotarpiu daugelis išsilavinusių lietuvių dirbo Rusijoje, Vidurinėje Azijoje, Užkaukazėje bei kitose carinės Rusijos vietovėse. Taip garsus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė dirbo mokytoju Azerbaidžano sostinėje Baku vietos rea linėje mokykloje. Neramiais 1919-20 metais Vincas Krėvė apie pusantrų metų buvo Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos respublikos konsulu Azerbaidžane ir vykdė diplomatinę misiją.
Azerbaidžane 1919-20 metais veikė šešiolikos užsienio valstybių atstovybės. Tuo metu daugelis jų išduodavo savo piliečiams pasus ir legalizuodavo įvairius dokumentus. Azerbaidžane gyveno ir dirbo nemažai lietuvių. Taigi jiems padėti legalizuoti jų padėtį bei išvykti į tėvynę buvo Lietuvos konsulo V. Krėvės pareiga. Tačiau jis buvo vienintelis užsienio valstybės pareigūnas, kuris pažeisdamas oficialias instrukcijas, išduodavo fiktyvius kilmės dokumentus žmonėms, kuriems grėsė mirtis arba nepakeliamos kančios bolševikų užimtame Azerbaidžane. Vincas Krėvė tuomet įrodė esąs žmogus, pasirengęs rizikuoti, pasiaukoti dėl kitų žmonių išgelbėjimo.
Nepriklausoma Azerbaidžano valstybė išgyveno tik 23 mėnesius. 1920 m. balandžio 28 d. į Baku įsiveržusi bolševikų armija nuvertė šalies vyriausybę ir parlamentą. Visa valdžia perėjo bolševikų Revoliuciniam komitetui. Kaip ir visur pradėti suiminėti buvę aktyvesni, įvairias pareigas ėję žmonės, tame tarpe ir lietuviai. Reikėjo juos gelbėti.
Vien tik nuo 1920 m. gegužės iki 1921-ųjų birželio Lietuvos konsulatas Baku išdavė 687 Lietuvos pasus ir lietuviškos kilmės dokumentus. Iš Azerbaidžane užvirusio bolševikinio pragaro veržėsi daugybė žmonių, tarp kurių buvo ne vien Lietuvos piliečiai. Lietuvos konsulas negalėjo likti kurčias jų pagalbos prašymams, tad netrukus ėmėsi žygių, dėl kurių ir pats galėjo skaudžiai nukentėti. Diplomatas pradėjo išduoti lietuviškos kilmės dokumentus nekaltiems žmonėms, neturintiems nieko bendra su Lietuva, vien tam, kad jie galėtų pasitraukti iš Azerbaidžano į saugesnes vietas. Šie žmonės toli gražu ne visada buvo V. Krėvės draugai ar bendraminčiai.
Išduodamas jiems lietuviškus kilmės dokumentus, V. Krėvė nesigilino nei į tautybę, nei į pažiūras, nei į socialinę padėtį. Jei galėdavo, padėdavo visiems: ar tai būtų šaukimo į bolševikų kariuomenę vengęs jo kolega, Baku realinės mokyklos matematikos mokytojas iš Estijos Alfredas Sipolis, ar aukštas azeras karininkas Ali Alibekovas, ar atsakinga nepriklausomo Azerbaidžano URM pareigūnė Fatima Kijasbekova. Tas pats pasakytina ir apie iš Vilniaus krašto kilusius Lietuvos totorius brolius Olgierdą ir Arslaną (Leoną) Kričinskius, Ismailą Churomovičių, Leilą Sulkevič, Konstantiną Sulkevičių ir apie 20 kitų totorių, 1918-1920 metais dirbusių nepriklausomo Azerbaidžano valdžios struktūrose. Nors daugelis jų dėl žinomų tuometinių geopolitinių priežasčių iki tol bendravo ne su V. Krėve, o su Lenkijos konsulu Azerbaidžane Stefanu Rylskiu, dažnai dalyvaudavo oficialiuose Lenkijos atstovybės renginiuose bei šventiniuose priėmimuose, su bolševikų invazija sulaukę sunkios valandos, jie vis dėlto apsilankė Lietuvos konsulate. Nepaisydamas savo požiūrio į Vilniaus kraštą okupavusią Lenkiją, Lietuvos konsulas ne tik neatstūmė lenkomanų totorių, bet ir ištiesė jiems pagalbos ranką. Jei ne šis kilnus V. Krėvės žingsnis, daugelis Lietuvos totorių, dirbusių nepriklausomo Azerbaidžano kūrimo darbus, būtų sulaukę tokio pat arba panašaus likimo kaip jų žymus tautietis generolas, Azerbaidžano kariuomenės štabo vadas Macejus Sulkevičius, 1920-aisiais bolševikų sušaudytas Baku. O štai nepriklausomo Azerbaidžano teisingumo viceministras Olgierdas Kričinskis su V. Krėvės išduotu lietuvišku pasu per Europą sėkmingai pasiekė Lietuvą. Deja, 1941 vasario 15 d. NKVD sučiupo O. Kričinskį Vilniuje ir už jo politinę veiklą Azerbaidžane po metų sušaudė Gorkio kalėjime. V. Krėvė išgelbėjo ir jo jaunesnį brolį – įžymų totorių veikėją, nepriklausomo Azerbaidžano vyriausybės kanceliarijos direktorių ir „Vyriausybės žinių“ redaktorių Arslaną (Leoną) Kričinskį. Jis išdavė A. Kričinskiui lietuviškos kilmės dokumentus Oleškevičiaus-Kričinskio pavarde, įtraukė jį į Lietuvos konsulato darbuotojų sąrašą ir 1920 metų birželio 25 dieną sudarė jam sąlygas kartu su kitų bolševikų režimui pavojingų veikėjų grupe, prisidengiant diplomatiniu imunitetu, ištrūkti iš smurte paskendusio Baku. Apie 15 asmenų grupė buvo sudaryta iš žinomų veikėjų ir jų šeimų narių. Tarp jų buvo ir dar vienas Lietuvos totorius Azerbaidžano URM kanceliarijos vicedirektorius Konstantinas Sulkevičius (jam V. Krėvė išdavė dokumentus Guzmano-Sulkevičiaus pavarde), taip pat lietuvis karo medikas Jurijus Venckūnas, Podšibiakinas-Banevičius su žmona bei kiti išgelbėtieji. Beje, šioje grupėje buvo ir pats V. Krėvė, ir jo šeimos nariai.
Įsitikinęs, jog darbas bolševikiniame Azerbaidžane tampa pavojingas gyvybei, V. Krėvė su šeima 1920 m. birželio pabaigoje iš Baku per Maskvą išvyko į Lietuvą, o konsulo pareigas perleido savo svainiui žinomam baku visuomenės veikėjui odontologui Michailui Markovskiui.
Archyviniai dokumentai rodo, kad V. Krėvės vadovaujama Lietuvos piliečių grupė Sovietų Rusijos sostinę pasiekė liepos 2-ąją. Tą pačią dieną grupė kreipėsi į Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisariatą dėl tranzitinės vizos kelionei į Lietuvą.
Liepos 14 dieną Telegramų agentūra ELTA paskelbė, kad „ Vincas Krėvė- Mickevičius, žinomas lietuvių rašytojas, buvęs mūsų konsulas Baku mieste, Užkaukazėje, šiandien iš Rygos atvyksta į Kauną, drauge su juo atvyksta traukiniu ir keli jo konsulato personalo nariai“.
Lietuvos konsulatas Baku buvo tarsi V. Krėvės kūdikis, rašytojo pastangomis sukurtas kūrinys. 1922 m. rugpjūčio 28 d. Jis sovietinio Azerbaidžano buvo sunaikintas.
Krėvė, tada jau būdamas Kaune, skaudžiai išgyveno su konsulatu susijusius įvykius. Tačiau jis galėjo pasiguosti tuo, kad per visą diplomatinės atstovybės veiklos laikotarpį nuo 1919-ųjų kovo iki 1922-ųjų rugpjūčio Lietuvos konsulatas Azerbaidžane atliko milžinišką ir svarbų darbą, visų pirma susijusį su Lietuvos piliečių teisių apsauga ir jų kelionėmis į Tėvynę. Tokia konsulato veikla per minėtą laikotarpį suteikė Lietuvos valstybės globą tūkstančiams žmonių. Didžioji jų dalis buvo evakuota į Lietuvą ir kitas saugias vietas. Žmonių likimai buvo apsaugoti nuo bolševikų kulkų, represijų, areštų bei kankinimų.
Bolševikams užgrobus Azerbaidžaną, vien nuo 1920-ųjų gegužės iki 1921-ųjų birželio Lietuvos konsulatas Baku išdavė 687 Lietuvos pasus ir lietuviškos kilmės dokumentus. Per tą laiką į Lietuvą išvyko apie 400 žmonių. Tuo metu Azerbaidžano SSR teritorijoje dar buvo likę 607 Lietuvos piliečiai, iš kurių 200 tuomet ruošėsi kelionei į Lietuvą. Tokie skaičiai pateikiami 1921 m. birželio 24 dienos konsulato notoje Nr. 297, kurioje atsakoma į Azerbaidžano SSR Užsienio reikalų liaudies komisariato prašymą pranešti, kiek Lietuvos piliečių gyvena respublikos teritorijoje.
Nėra abejonių, kad visų šių išgelbėtųjų žmonių likimai yra gražiausi konsulo V. Krėvės veiklos vainiko žiedai…