Senoji kailiadirbystė

Kailiadirbystė  –   tai  vienas iš seniausių totorių tradicinių amatų. Lietuvos totoriai nuo pat patekimo į LDK žemes  vertėsi šiuo amatu.

Kiekviena vietovė turėjo savo kailiadirbį – totorių.

Kailių poreikis buvo visada didelis. Gaminiai iš odos – tai arklių, žirgų balnai, pakinktai, drabužiai, apavas, rankinės ir  kt.

Senasis kailiadirbystės amatas yra perduodama iš kartos į kartą. Šio amato paslaptis  kruopščiai saugojama. Amato išmokti užtrunka 3-5 metus.   Kiekvienas amatininkas turi savo darbo būdą. Tai kruopštus, kantrybės reikalaujantis darbas.

Kailiams apdirbti naudojami natūralios medžiagos – augalų žievės, ruginiai miltai.

Senojoje kailiadirbystėje yra daug rankų darbo. Darbo priemonės: specialus mediniai stovai, įvairaus dydžio indai, metaliniai peiliai,  gremžtukai (tai ir dalgis).

1945 – 1950 m. Lietuvoje atsirado cheminės medžiagos. Dėl to kailių išdirbimas pasidarė greitesnis, bet kailių kokybė suprastėjo.

Lietuvos totorius Virginijus Jakubauskas yra šeimos tradicinio amato tęsėjas. Mokytis amato pradėjo būdamas 12 metų. 2020 m.  veiklą vystė Širvintų raj. Aktyviai dalyvauja edukaciniuose renginiuose, parodose, mugėse.

Lietuvos radijas ir televizija (LRT)  2021 m.  sukurtame dokumentiniame filme „Ištikimybės žiedas“ (autorė E.Mildažytė)  rodo su šio  tradicinio amato pristatymą.