Chalilis Bazarevskis gimė 1851 m. rugsėjo 22 d. bajorų šeimoje, Vilniaus gubernijos Bazorų kaime. Baigęs Sankt Peterburgo 1-ąją karo gimnaziją, 1867 m. liepos 12 d. jaunuolis pradėjo karinę tarnybą Konstantino 2-ojoje karo mokykloje junkeriu. Po trijų mėnesių buvo pasiųstas į Michailo artilerijos mokyklą. Po dvejų metų, 1869 m., Bazarevskis tapo perpetės (kardasaičio) junkeriu, o 1870 m., išlaikęs egzaminą, gavo paporučikio laipsnį ir buvo paskirtas tarnauti į 26-osios artilerijos brigados 2-ąją bateriją. Ištarnavęs metus, dvidešimtmetis Ch. Bazarevskis gavo poručiko antpečius. 1872 m. rugpjūtį jis išvyko į Sankt Peterburgą, Michailo artilerijos akademiją, laikyti stojamųjų egzaminų. Po dviejų mėnesių tapo klausytoju, tačiau dėl ligos negalėjo tęsti aukštųjų karinių mokslų. Nepaisant blogos sveikatos, Ch. Bazarevskis nemetė tarnybos ir 10-ojoje artilerijos brigadoje išbuvo iki 1898 m. Ch. Bazarevskis buvo 10-osios brigados iždininkas, garbės teismo narys, vėliau pirmininkas. Tapęs kapitonu, vadovavo baterijos ūkiui. 1887 m. Ch. Bazarevskis turėjo galimybių pagilinti kvalifikaciją Artilerijos karininkų mokykloje. Baigęs kursus, savo brigadoje jis vėl ėjo baterijos ūkio dalies vedėjo, vėliau – baterijos garbės teismo pirmininko pareigas, dar vėliau buvo paskirtas 10-osios artilerijos brigados 2-osios baterijos vadu. Nuo 1891 iki 1895 m. rudens Ch. Bazarevskis ėjo karininkų garbės teismo nario, vėliau – pirmininko pareigas. 1895 m. Ch. Bazarevskis išvyko į Lovičo miesto 1-ąjį artilerijos pulką aiškintis gaisro priežasčių. 1896-aisiais gydėsi Cechoncinoko miestelio mineralinių vandenų gydyklose. 1898 m. rugsėjį jis laikinai pavadavo 10-osios artilerijos brigados diviziono vadą, vėliau buvo išrinktas 1899 m. kontrolės komisijos pirmininku. Tarnaudamas 10-ojoje brigadoje Ch. Bazarevskis gavo pulkininko laipsnį ir už nepriekaištingą tarnybą buvo apdovanotas Šv. Stanislovo (1876 m.), Šv. Anos (1881 m.) 3-iojo laipsnio, Šv. Stanislovo (1885 m.) ir Šv. Anos (1890 m.) 2-ojo laipsnio, Šv. Stanislovo 4-ojo laipsnio (1890 m.) ordinais. 1898 m. gruodį Ch. Bazarevskis paskirtas 29-osios artilerijos brigados 2-ojo diviziono vadu. Su šia brigada susijęs visas jo tolesnis likimas. Iki Rusijos–Japonijos karo pradžios 1904 m. jis ne kartą jai vadovavo. 1903 m. Ch. Bazarevskis apdovanotas Šv. Vladimiro 3-iojo laipsnio ordinu. 1904 m. spalį Ch. Bazarevskis su 67-uoju ešelonu iš Rygos išvyko į Tolimuosius Rytus. Jo divizionas įėjo į 15-osios pėstininkų divizijos, kurios štabui vadovavo generolas Matvejus Sulkevičius, sudėtį. 1905 m. sausį jis vadovavo 29-tajai artilerijos brigadai. Karo metu Ch. Bazarevskis visuomet buvo rikiuotėje – su brigada dalyvavo visuose mūšiuose iki karo veiksmų pabaigos. 1905 m. gruodį jo brigadai už karinius nuopelnus buvo skirti apdovanojimai, o jis pats apdovanotas auksiniu ginklu su užrašu „Už narsą“ ir paaukštintas iki generolo majoro laipsnio. Pasibaigus kariniams veiksmams, jis atvyko į Rygą ir prisijungė prie 20-ojo armijos korpuso. 1906–1910 m. Ch. Bazarevskis ne kartą laikinai ėjo šio korpuso artilerijos vado ir jam patikėtos brigados vado pareigas. 1910 m. balandį atlikti ypatingą pavedimą Ch. Bazarevskį komandiravo į Kėdainius. Tų pačių metų gruodžio 6 d. jis apdovanotas Šv. Stanislovo 1-ojo laipsnio ordinu. Paskutiniais tarnybos metais (1910 m.) generolas Ch. Bazarevskis laikinai vadovavo 29-ajai pėstininkų divizijai, ėjo 20-ojo armijos korpuso artilerijos inspektoriaus pareigas. Kovo ir balandžio mėnesiais jis buvo Kreslavlyje – vykdė slaptus karinius pavedimus. 1911 m. rugpjūtį 29-osios pėstininkų divizijos štabas 20-ojo armijos korpuso vadui išsiuntė oficialų prašymą už karinius nuopelnus paaukštinti Ch. Bazarevskį ir išimties tvarka suteikti generolo leitenanto laipsnį bei atleisti iš tarnybos „dėl amžiaus“. Korpuso vadas pritarė minėtam prašymui ir kreipėsi į Vilniaus karo apygardos vadą. Pastarasis sutiko su pasiūlymu ir pateikė dokumentus karo ministrui. Atleistas nuo tarnybos Ch. Bazarevskis buvo apdovanotas munduru, jam paskirta pensija, apskaičiuota pagal generolo leitenanto rangą. 1911 m. rugsėjo 21 d. karo ministras V. Suchomlinovas, remdamasis Vilniaus karinės apygardos raštu, nusiuntė carui raštą su prašymu 60-mečiui Ch. Bazarevskiui, kariuomenėje ištarnavusiam 44 metus ir 2 mėnesius, suteikti generolo leitenanto laipsnį. Caras Nikolajus II 1911 m. rugsėjo 28 d. savo ranka užrašė: „Sutinku“. Ch. Bazarevskis buvo vedęs poručiko Ulano dukrą Jelizavetą. Jiems gimė 6 vaikai: 2 sūnūs ir keturios dukterys.