Praėjusio šimtmečio pradžioje Salake gyveno iki 10 šeimų totorių. Daugiausia Dūkšto gatvėje. Tai Asanavičiai, Aleksandravičiai, Gimbickai. Keletas išsikėlė į Dusetas ir Salake jų dar sumažėjo. Totoriai vertėsi amatais. Gimbickas buvo geras siuvėjas. Visi likusieji – kailiadirbiai. Kaimų gyventojai augino avis ir kasmet po keletą pjaudavo mėsai ir kailiams, nes kailiniai buvo pagrindinis žiemos drabužis. Kiekvienas valstietis turėdavo po kelis avių kailius, kuriuos reikėdavo išdirbti. Šiuos darbus ir atlikdavo Salako totoriai. Darbas buvo ilgas ir gana sunkus. Dirbdavo visa šeima.
Reikėdavo prisirinkti eglių žievių. Jas krosnyje džiovindavo, tada sugrūsdavo ir pildavo ant odos. Odas pirma merkdavo į vandenį ir po to išskusdavo plėves. Su žievėm kartu pildavo ir druskos. Pagaliau skalaudavo kūdroj arba ežere. Darbas užtrukdavo mėnesį. Kiti naudojo kitą kailių išdirbimo būdą, kai vietoj eglės žievių buvo naudojami ruginiai miltai. Tačiau toks darbas buvo labai nemalonus, nes raugas skleidė bjaurų kvapą. Nelengvas buvo kailiadirbio amatas, tačiau totoriai nesiskundė: nors darbo daug, bet uždirbdavo neblogai ir gyvenimo sąlygos buvo neblogos. Iškart dirbdavo kelių gyventojų avių kailius. Kad atskirtų, kuris kieno, žmonės prie kailių pritvirtindavo žymeklius-birkeles. Tai medžio gabaliukas su keliom įpjovom, kurios reikšdavo kailių skaičių. Pagaliuką skeldavo pusiau ir viena pusė likdavo pas kailio savininką, o kita buvo pritvirtinta prie kailio. Taigi senesnioji karta išmirė, jaunesni
sukūrė šeimas ir išvažinėjo į miestus. Salake liko tik dvi šeimos, gyvenančios Aleksandro ir Jokūbo Asanavičių sodyboje Dūkštų gatvėje.