Jonas ir Felicija su trimis savo dukterimis Elena, Rože bei Maryte gyveno Alytaus rajone, Butrimonių valsčiuje, Raižių kaime. 1942 m. rudenį į jų duris pasibeldė Butrimonių prekybininko, mėsos parduotuvės savininko dukterys Dora ir Šifra Reznikaitės.
1941-ųjų rugsėjo 9-ąją, kai buvo iššaudyti visi Butrimonių miestelio žydai, seserys Reznikaitės pabėgo ir, nuolat kentėdamos alkį, vaikščiojo iš kaimo į kaimą, slapstėsi pas valstiečius, kartais gaudamos prieglobstį kelioms dienoms, kartais porai mėnesių.
Jonas ir Felicija Radlinskai Reznikų šeimą pažinojo dar
prieš karą ir iš karto sutiko merginas paslėpti. Slėptuvės buvo padarytos įvairiose sodybos vietose – namo rūsyje, palėpėje, kluone, vasarą šieno kūgiuose. Buvo iškasta duobė-slėptuvė ir kambaryje, po lova, kur Dora-Elenutė ir Šifra-Rožytė slėpdavosi iškilus netikėtam pavojui.
Felicija išmokė merginas siūti, kad, ištisas dienas praleisdamos slėptuvėje, turėtų kuo užsiimti. Kai Radlinskų šeima susirinkdavo vakarienei, būdavo užtraukiamos užuolaidos ir prie stalo kartu sėsdavo ir Dora su Šifra.
Seserys sulaukė karo pabaigos. Pradžioje jos trumpam sugrįžo į savo namus Butrimonyse, vėliau apsigyveno Kaune. Vėliau Šifra Reznikaitė (Eidelmanienė) 1970 m. emigravo į Izraelį. Abi seserys visą gyvenimą palaikė ryšius su savo gelbėtojais.
