Batai užgriozdina ankštą prieangį, kai vyrai susirenka į mečetę penktadienio pamaldoms. Vienomis kojinėmis jie sveikina vienas kitą ir spaudžia rankas. Trapi sena moteris su geltona skara lipa laiptais norėdama užimti vietą balkone. Vyrai sėdi ant smėlio spalvos kilimėlių, išdėstytų ant grindų, atsisukę į sieną ir tyliai šnekasi.
Kelios minutės po pirmos juodaplaukis vyras, tamsiu apsiaustu ir mėlynais džinsais atsistoja mečetės priekyje. Atsukęs nugarą miniai, jis su adhan kviečia tikinčiuosius melstis. Kokių 25 asmenų grupė palenkia galvas ir sudeda rankas maldai.
Mečetės imamas, arba islamo religijos lyderis, užlipa laiptais į medinę klausyklą, arabų kalba minbar, apsirengęs rudu apsiaustu ir juodu galvos apdangalu su painiu auksiniu papuošimu. Jis cituoja šventą Koraną. Arabų kalbą pertraukia tik nesuderinti lietuviško vertimo garsai.
Scena kartojasi kiekvieną penktadienį Kauno mečetėje, kur Romas Jakubauskas yra mažos musulmonų tikinčiųjų kongregacijos imamas nuo 2000 metų. Pastatyta 1933 metais Lietuvos totorių bendruomenei, ji turėjo būti sostinės Kauno pasigėrėjimo objektas. Ji buvo ir vis dar išlieka vienintelė mūrinė mečetė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse.
Vidutinio amžiaus, dėvinčio džinsus ir pilką megztinį imamo kilmę išduoda tolimas panašumas į išeivius iš Centrinės Azijos: juodi plaukai ir įstrižos akys. „Lietuvos vyriausybė norėjo, kad graži mečetės išvaizda tiktų sostinei, kad būtų ne tokia kaip kaimuose, kur mečetės yra mažesnės ir medinės“, – jis pasakojo beveik tobula anglų kalba, rodydamas senas nuotraukas, kuriose matome mečetę prieš antrąjį pasaulinį karą.
„Musulmonai totoriai buvo dalis Lietuvos visuomenės nuo tada, kai čia atsirado krikščionybė. Mes kovojome ir mirėme už Lietuvą ir mes esame jos turtingos istorijos dalis“, – paaiškino imamas.
Bet totorių musulmonų palikimas Lietuvoje greitai nyksta. Per daugiau kaip 600 metų imamas ir jo protėviai gyveno šiose žemėse ir meldėsi tuzinuose mečečių visoje šalyje. Bet šių dienų tikintieji, kurie meldžiasi atsisukę į Meką, neatrodo panašūs į tuos, kurie pirmieji lankėsi Kauno mečetėje prieš antrąjį pasaulinį karą. Beveik visi yra vyrai iš Vidurio Rytų šalių, atvykę į Lietuvą pasinaudodami galimybe gauti pigų universitetinį išsilavinimą Europos mieste. Tai naujas posūkis Lietuvos islamo istorijoje, o Kauno mečetė buvo milžiniškų praėjusio amžiaus pokyčių liudininkė. Ir kaip daug kas šiame pasaulio regione, daugelis pokyčių yra susiję su sovietų okupacijos pasekmėmis.
Totoriai, žinomi savo kariniu meistriškumu, yra tiurkų kilmės ir buvo neseniai atsivertę į musulmonų sunitų tikėjimą, kai Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė turėjo sienas su Otomanų imperija. Kunigaikštystės ekspansijos viršūnėje 14 amžiaus pabaigoje ir 15-ojo pradžioje didysis kunigaikštis Vytautas Didysis nukariavo tolimas pietines žemes prie Juodosios jūros, dabar priklausančias Ukrainai. Pirmoji musulmonų totorių banga plūstelėjo 1300-aisiais, bet dauguma dabartinėje Lietuvoje gyvenančių totorių įsikūrė, kai Vytautas nukariavo totorių ordas šalia Krymo pusiasalio. Totoriai greitai suprato, kad svetinga ir tolerantiška Lietuva jiems atnešė palengvėjimą nuo pastovių rūpesčių, prie kurių jie buvo pripratę, gyvendami konfliktinėje žemėje tarp imperijų. Atsilygindamas už lojalumą ir karinę tarnybą, Vytautas garantavo prieglobstį, davė žemių ir bajorų titulus pašaliečiams.
Kai Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė tapo Lenkijos Lietuvos valstybės dalis16-ojo amžiaus viduryje, totoriai išsaugojo savo bajorystę ir savo svarbą valstybės saugumui. Bet jie vis dar buvo labai skirtinga kultūrinė grupė visuomenėje. Kaip žydai, katalikai, ortodoksai krikščionys suformavo Lietuvos visuomenės pagrindą savo skirtingais religiniais ir kalbiniais ženklais, totoriai išlaikė savo musulmonų religiją kaip kultūrinį identitetą po to, kai prarado savo kalbą ir daugelį savo tradicijų 17 amžiuje.
Kai carinė Rusija perėmė didžiosios Lenkijos Lietuvos valstybės dallies kontrolę 1795 metais, totoriai ir vėl prisitaikė prie aplinkos. Jie pradėjo kalbėti rusiškai ir išlaikydami tradiciją tapo aukšto rango carinės Rusijos kariškiais. Jų religinės praktikos sinkretizmas buvo akivaizdus, nes jie suliejo ne tik skirtingas šiitų ir sunitų islamo tradicijas, bet taip pat krikščionių ir priešislamiškuosius papročius.
„Skirtingumas, kuris, jų nuomone, yra musulmoniškumas, leido jiems išgyventi ir neištirpti aplinkoje. Kita vertus, jų subkultūra yra daugiau Lietuvos kultūros nei musulmonų kultūros dalis, nes jie taip ilgai gyveno tarp lietuvių, kad nesąmoningai perėmė daugelį jų kultūrinių įpročių. Tai akivaizdu jų ritualuose prisiderinant prie religinių švenčių, kapų lankymo, antkapių su paveikslais ar nuotraukomis, žvakių deginimo, netgi maisto“, – paaiškino Egdūnas Račius, Vilniaus universiteto islamo studijų dėstytojas.
Totorių identitetui, kuris beveik išimtinai remiasi jų unikalia islamo versija, iškilo rimta grėsmė 20-ajame amžiuje dėl antireliginės sovietų okupacijos: mečetės buvo uždarytos, totorių žemė buvo konfiskuota ir žmonės priverstinai suvaryti į kolūkius, religinis mokymas buvo uždraustas.
„Kai augau, norėjau sužinoti tiesą apie mus. Kodėl mes čia atvykome? Kaip mes čia atvykome? Kokia yra mūsų religijos istorija? Bet niekas negalėjo man to pasakyti“, – pasakė imamas, kuris dabar stengiasi atsakyti į tuos pačius klausimus mažėjančiam skaičiui jaunesniųjų Lietuvos totorių.
Sovietinėje Lietuvoje buvo tik viena veikianti mečetė Raižiuose. Čia žmonės iš visos Lietuvos galėjo susirinkti per dvi metų šventes. Nors rinktis oficialiai nebuvo leidžiama, bet buvo įmanoma prisidengus socialiniais susibūrimais. Tai buvo vienintelis laikotarpis, kad sovietai leisdavo totoriams bet kokio dydžio susibūrimus.
„Kauno mečetė buvo uždaryta sąlyginai greitai po to, kai sovietai atėjo 1944 metais. Jie pavertė ją nedidelio cirko treniruočių sale, vėliau – sporto sale, o galiausiai – vaikų biblioteka“, – sake imamas.
Pasak Ado Jakubausko (jis ne giminė su imamu Jakubausku), Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko, priešindamiesi sovietų sistemai totoriai laikėsi drauge, tai padėjo išsaugoti jų identitetą. Tarybiniais laikais didelis totorių gyventojų procentas paliko kaimus ir persikėlė į miestus. Atgavus nepriklausomybę, bandoma atkurti bendruomeninį gyvenimą. Dabar ieškodami geresnio gyvenimo dalis bendruomenės narių ieško skalsesnės duonos užsienyje. Pasak Ado Jakubausko, totorių skaičius sumažėjo nuo 5100 žmonių – 1989 metais iki tik 3225 žmonių – 2001 metais.
„Prieš septyniasdešimt metų buvo aštuoni ar devyni totorių kaimai, kur dauguma gyventojų praktikavo islamą. Dabar čia jų liko keletas ir netgi juose išliko labai mažai gyventojų totorių“, -sakė Adas Jakubauskas.
Be to, sovietų laikais totoriai tuokdavosi daugiausia savo bendruomenėje, o atgavus nepriklausomybę šis procesas sustojo. „Susituokus su ne totoriumi islamiškais identitetas labai retai kada pastebimas ir tęsiamas”, – sakė dėstytojas E. Račius. Tai tam tikra prasme paaiškina, kodėl dauguma besilankančių penktadienio pamaldose Kauno mečetėje yra užsieniečiai.
„Vidurinė karta visiškai prarado savo religingumą. Tai yra tikra sovietinė karta, kuri gimė ir gavo išsilavinimą sovietų laikais. Net jei jie nominaliai išlaikė savo etninį (totorišką) identitetą, jie visiškai prarado savo religinį identitetą“, – sake Račius.
Taigi kai vyriausioji karta, kuri dar prisimena priešsovietinį totorių identitetą,jau eina į savo gyvenimo saulėlydį, o sovietinė karta yra prarasta, lieka tik jauniausieji, kurie gali išsaugoti savo palikimą.
Tam tikru mastu jiems padėjo Vidurio Rytų šalių musulmonų atvykimas studijuoti į Lietuvą. Kadangi totoriai istoriškai buvo atskirti nuo išorės kišimosi į religinius reikalus, tai gali būti vienintelis kelias išsaugoti savo mirštantį etniškumą. Studentai iš tokių tolimų valstybių kaip Libanas ir Pakistanas aukoja savo sekmadienius mokydami kalbos ir religijos tuos, kurie nori mokytis. Tik 2000 metais, kai imamas R. Jakubauskas grįžo iš Libano, kur jis gavo arabistikos mokslų bakalauro laipsnį Jinan universitete, Kaunas gavo savo pirmąjį imamą nuo nepriklausomybės atgavimo laikų.
„Man buvo įdomu sužinoti apie savo kilmę ir, kai nuvykau į Libaną, man pasidarė svarbu sugrįžti į savo šalį ir pas savo žmones ir išmokyti juos istorijos bei savo reikšmingumo“, – pasakė imamas, kuris taip pat praleidžia dalį savo laiko mokydamas Lietuvos moksleivius apie islamą ir totorių indėlį į Lietuvos visuomenę.
Bet šiuo metu mokymas apie kilmę ir musulmonų tikėjimą yra apribotas. Šiuo metu R. Jakubauskas neturi darbo, ir nors jam suteikiama Lietuvos vyriausybės parama, jo, imamo, atlyginimo neužtenka, kad jis galėtų keliauti po visą šalį.
Taigi, ar imamo pastangų ir religinės bei kultūrinės totorių bendruomenės pastangų užteks, siekiant sustabdyti žmonių, save identifikuojančių kaip totoriai, skaičiaus mažėjimą? E. Račiui atsakymas yra paprastas: „Totorių bendruomenė yra pasmerkta. Ką jūs galite padaryti tokiame globalizacijos pasaulyje? Toks yra pasaulis; žmonės juda ir keičiasi. Lygiai tos pačios tendencijos galioja visoje Lietuvoje; daugiau lietuvių miršta negu gimsta, – taip kaip ir totorių.“
Bet kol surašymo duomenys rodo mažėjantį totorių skaičių, musulmonų skaičius Lietuvoje išlieka santykinai pastovus. Šalia studentų, kurie gyvena laikinai, yra musulmonų iš ES, kurie atvyko kurti savo verslo, daugiausia restoranų. Bet žymiausią dalį sudaro Lietuvos atsivertėliai. Jų skaičius išaugo taip sparčiai per pastaruosius šešerius metus, kad Račius jau negalėjo jų suskaičiuoti.
Ar Lietuvos totoriai nueis nykimo keliu, kuriuo nuėjo tiek daug smulkių etninių grupių per kelis praėjusius dešimtmečius? Ar tai, ką pradėjo sovietai, atimdami jų religinį identitetą, užbaigs globalizacija, išsklaidydama juos po įvairius pasaulio miestus?
Grįždamas prie Kauno mečetės, imamas aiškina situaciją paprastai; „Dauguma žmonių yra labai nutolę nuo religijos. Galbūt tik jų veidai ir pavardės sako, kad jie yra totoriai. Bet dabar mano darbas, mano atsakomybė yra mokyti vaikus ir bandyti atgaivinti jų totorišką identitetą.“
Imamui Romui Jakubauskui tai gali būti lenktynės su laiku.