Tarp 1831 metų sukilimo savanorių nemaža buvo totorių, nuo seno gyvenusių Lietuvoje. Pirmiausia paminėtinas paporučnikis Juozas Baranauskas (Józef Baranowski), tarnavęs Lietuvių rusinų legiono kavalerijos būryje. Išsilaisvinimo kovose pasiaukojimu pagarsėjo kapitonas Mustafa Achmatovičius (Mustafa Achmatowicz), poručnikas Baranauskas (Baranowski) ir paporučnikis Mateušas Januševskis (Mateusz Januszewski) iš 7-ojo ulonų pulko. Jie uoliai kovėsi mūšyje su rusais dėl Ostrolenkos. Žinomi totoriai karininkai Jablonovskiai (Jabłonowski), Jakubauskai (Jakubowski), Lisauskai (Lisowski), Baranauskai (Baranowski), Ščiuckiai (Szczucki) ir kiti. Paskutinio vyriausiojo vado generolo Motiejaus Rybinskio (Maciej Rybiński) dokumentuose surašytos Lietuvos totorių, apdovanotų auksiniu Virtuti Militari kryžiumi, pavardės: kapitonai Benediktas Achmatovičius (Benedykt Achmatowicz) ir Samuelis Muselevičius Murza (Samuel Musielewicz Murza), poručnikas Jonas Zdanovičius (Jan Zdanowicz), puskarininkiai Albertas Bučiackis (Albert Buczacki) ir Kazimieras Miškevičius (Kazimierz Miśkiewicz).
Mūšiuose su rusais ypač išsiskyrė pulkininko Samuelio Murzos Ulano (Samuela Murza Ułan) totorių pulkas. Jis buvo suformuotas sausio mėnesį. Pulke tarnavo keliolika musulmonų karininkų, o karių skaičius siekė keturias dešimtis. Yra žinomi šie būrio kovotojai: Sobeslavas Kryčynskis (Sobiesław Kryczyński), Jaroslavas Ledzinskis (Jarosław Ledziński), Stefanas Jušynskis (Stefan Juszyński) ir trys T. Kosciuškos sukilime pagarsėjusio totorių pulkininko Juzefo Beliako (Józef Bielak) sūnūs. Pulkas priklausė generolo S. Ružyckio korpusui ir turėjo tarnauti kaip kadrinis vienetas formuojant didesnį totorių dalinį jų gyvenvietėse Lietuvoje. To neprireikė, nes ši idėja sumanyta pervėlai, kai sukilimas Lietuvoje jau geso.