2018 m. sausio 20 d. Tautinių bendrijų namai surengė mokslinę konferenciją „Lietuvos tautinės bendrijos valstybės 100-mečio istorijos kontekste“. Joje daugiausia dėmesio buvo skirta tautinių bendrijų padėčiai tarpukario laikotarpiu aptarti, valstybės ir tautinių bendrijų santykių analizei, kitataučių vietai valstybės istorijoje ir kitiems klausimams.
A. Jakubauskas: totoriai aktyviai įsijungė į Lietuvos valstybės atkūrimą
„Lietuvos totorių bendruomenė 1920-1940 m.“ – tokia buvo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko, Pasaulio Krymo totorių kongreso Generalinio sekretoriaus pavaduotojo, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus dr. Ado Jakubausko pranešimo tema
Kaip pažymėjo pranešėjas, totorių greitas nemažai praretino I asis Pasaulinis karas. Labai daug totorių pasitraukė į Rusijos gilumą. Dalis jų po karo ten ir pasiliko. Atkūrus Lietuvos valstybę, liko tik trys tikinčiųjų parapijos – Raižiuose, Kaune ir Vinkšnupiuose. Dėl Vilniaus krašto okupacijos bendruomenė buvo atskirta. Lenkijos pusėje liko net 19 parapijų ir didžioji dalis žmonių – apie 6 tūkst. Lietuvoje tuo metu buvo vienas tūkst. totorių. Baltarusijoje galėjo būti apie 3-4 tūks.
„Totoriai labai aktyviai įsijungė į Lietuvos valstybės atkūrimą. Sugrįžę iš Rusijos totoriai, ypač karininkai, rašė prašymus tarnauti nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Kai kurie jų užėmė aukštus postus. Karo apsaugos taryboje, kuri buvo įkurta 1918 m. lapkričio 23 d., minima totoriaus pulkininko S. Chaleckio pavardė. Šis žmogus buvo prie Lietuvos kariuomenės kūrimo ištakų.
„Valstybė labai palankiai žiūrėjo į savo bendrapiliečius totorius. Valdžia tenkindavo visus bendruomenės prašymus. 1929 m. totoriai sumanė Kaune vietoj buvusios medinės mečetės pastatyti mūrinę mečetę. Tuo reikalu jie kreipėsi į ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą prašydami finansinės paramos. Prašymas buvo patenkintas. Didžioji dalis lėšų buvo skirta iš valstybės biudžeto. Mečetė buvo atidaryta 1933 m. liepos 15 d. Ji po visų sovietinių negandų ir šiandien tarnauja tikintiesiems“, – kalbėjo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos vadovas.
Labai svarbus totorių dvasinis centras tarpukariu buvo Raižiai, kuriuos, pasak A. Jakubausko, reikia laikyti Lietuvos totorių Meka. „Čia žiemą veikė religinė mokykla, kurioje mokėsi 30-40 vaikų, berniukų ir mergaičių. Jie buvo mokomi Šventojo rašto Korano ir įgijo tvirtas dvasines nuostatas. Šių žmonių dėka per sovietmetį, kai buvo draudžiamas religinis mokymas, totorių bendruomenei pavyko išsaugoti savo tikėjimą ir religines apeigas“, – teigė Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos vadovas.
Tačiau Lietuvos totoriai neturėjo savo muftijato, koks buvo Lenkijoje. „Įkurti muftijatą buvo galima dar 1923 m., tačiau dėl tarpusavio nesusikalbėjimo, bendros pozicijos nebuvimo nepavyko tai padaryti. Antrą kartą įkurti muftijatą buvo mėginta 1937 m., bet faktiškai šio klausimo išspręsti nepavyko. Valstybės santykio su musulmonų bendruomene nebuvo“, – teigė A. Jakubauskas.
Pranešėjas neaplenkė temos, kuri ir šiandien yra labai opi Lietuvai. Tai emigracija. Totoriai, kaip ir lietuviai, tarpukariu dėl ekonominių priežasčių emigravo į JAV, Argentiną, Braziliją, kitas šalis. Tačiau tikslaus skaičiaus nėra žinoma. A. Jakubausko teigimu, šiandien JAV gyvena nemažai žmonių, kurie save identifikuoja Lietuvos totoriais.
Grąžinus Lietuvai Vilnių, buvo įkurtos dar trys totorių bendruomenės: Vilniaus, Nemėžio ir Keturiasdešimt totorių kaimo.
Sovietinė ir nacistinė okupacijos, Antrasis pasaulinis karas paliko gilius randus totorių bendruomenei. „Aš priėjau išvados, kad abiem režimams – ir raudonajam, ir rudajam – Lietuvos totoriai buvo neparankūs. Kai Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą, nemaža dalis totorių inteligentijos buvo priversta išvykti į artimiausią Lenkiją, JAV ar į tolimąją Australiją, – sakė A. Jakubauskas.
Pažymėtina, kad sunkių išmėginimų metais, mirties akivaizdoje totoriai visada liko ištikimi savo tėvynei Lietuvai, rodė humanizmo pavyzdį. Pranešėjas pateikė ne vieną pavyzdį, liudijantį kilnų savo gentainių žygdarbį. 1941 m. birželio 23 d. sukilime dalyvavo totorių jaunuolis Aleksandras Tuhan-Baranauskas. Jis žuvo nuo sovietinio kareivio kulkos, keldamas Lietuvos vėliavą. Aktyvūs totorių bendruomenės ir kultūros veikėjai buvo broliai Leonas ir Olgierdas Kričinskiai. Leonas 1939 m. buvo nužudytas gestapo, Olgierdas 1941 m. areštuotas NKVD, kalintas Vilniuje ir 1942 m. sušaudytas Gorkyje (dabar – Žemutinis Naugardas, Rusija).
Karo metais totoriai gelbėjo žydus. Jonas ir Felicija Radlinskai iš Raižių nuo mirties išgelbėjo Dorą ir Šifrą Reznikaites, kaunietis Motiejus Janušauskas išgelbėjo žydų tautybės berniuką, 1944 m. emigruodamas į Australiją pasiėmė jį kartu su savimi. Švenčioniškis Jakovas Radkevičius išgelbėjo ne vieną gyvybę, slėpęs žydų tautybės žmones savo namuose, nešiodamas maistą besislapstantiems Labanoro girioje.
Muftijus dr. Jokūbas Šinkevičius Antrojo pasaulinio karo metais prisidėjo
prie 200 Vilniaus inteligentų išgelbėjimo nuo nacių ir sovietinio teroro.
Šaltinis: laikraštis „Lietuvos totoriai“ 164-166 numeris