XV a. viduryje Aukso Ordoje prasidėjo nesutarimai dėl Aukso Ordos chano, o kiek vėliau ir dėl Krymo chano postų paveldėjimo.
Tęsiantis chanų tarpusavio karams dėl posto Aukso Ordoje atsirado naujos ordos ir chanatai. Vietoje Aukso Ordos Volgos žemupyje atsirado Didžioji Orda (1460-1505), Bisarabijoje – Bugžakų Orda (1484) ir daugiau chanatų. Jie užpuldinėjo kaimyninių kunigaikštysčių žemes, kariavo tarpusavyje dėl postų ir valdų. Didžiausi karai vyko tarp naujos Didžiosios Ordos chano Achmedo, Krymo chano Mengli Girėjaus, Maskvos kunigaikščio Ivano III ir Lenkijos karaliaus Kazimiero IV. Atskirais laiko tarpais chanai derėjosi palaikyti Maskvą arba Lenkiją jų karuose arba paremti vieną iš jų tarpusavio kovose.
1480 m. ordos chanui Achmedui bandymas sunaikinti Maskvą nepavyko, žuvo nuo savų maištininkų. Jam žuvus Didžiosios Ordos chanu tapo jo sūnus Šachas (Šeichas) Achmedas. 1502 m. Mengli Girėjus užpuolė Šachą Achmedą Sarajuje ir sunaikino jo pagrindinę armija. Po pralaimėjimo Achmedas su šeima, emirais ir likusiais kariais patraukė pas buvusią sąjungininkę Lenkiją-Lietuvą. Bet nugalėtasis chanas buvo jau nereikalingas ir Lenkijos karalius Aleksandras, pataikaudamas Krymo chanui, Šachą Achmedą įkalino. O jo kilmingą palyda, žmoną bei du sūnūs Sultonas-Uzbekas ir Šeichą-Aidaras (Chaidaras) paliko gyventi Lietuvoje. Sūnus Šeichas-Aidaras kurį laiką pagyvenęs Lietuvoje, vėliau išvyko ir tapo Astrachanės chanu. Uzbekas buvo vyriausias teisėjas sprendžiantis vietos totorių ginčus. Lietuvoje likęs Šacho Achmedo artimas giminaitis Chalekas-Soltanas tapo Punios caraičių pradininku. Jo palikuonims priklausė žemės prie Punios, Carevščiznos polivarkas, Adamonių ir kiti totorių gyvenami kaimai.
Įsitvirtinęs ir sustiprėjęs Kryme chanas Mengli Girėjaus jautėsi kaip Didžiosios Ordos paveldėtojas ir reikalavo iš kaimynų mokėti duoklę. Jiems nepaklusus puldinėjo Maskvos kunigaikštystės ir Lietuvos žemes prie Minsko, Naugarduko, Vilniaus, Slucko ir kitos vietose. Į kovą su įsibrovėliais buvo pasiųstą Lenkijos-Lietuvos kariuomenė vadovaujama totorių kilmės kunigaikščio Mykolo Glinskio. Mūšis įvyko 1506 m. rugpjūčio 6 d. prie Klecko. Totoriai, grįžtantys į stovyklą su grobiu, nesitikėjo tokio kariuomenės staigaus puolimo išsisklaidė ir išbėgiojo. Nespėjusieji pabėgti ir pasipriešinę kariai buvo nužudyti ar paimti į nelaisvę. Vietos totoriams laidojant už belaisvių lojalumą buvo palikti gyventi LDK didžiojo etmano Janušo Radvilos žemių valdose.
Krymo chanatas nedavė ramiai gyventi Maskvai iki carinės Rusijos Krymo užkariavimo 1783 m. Po to, dėl Krymo pusiasalio vyko karai tarp Rusijos ir Turkijos osmanų imperijų iki 1792 m.