Paroda tokiu pavadinimu buvo atidaryta Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje š. m. lapkričio 14 d. Ji skirta pristatyti dviejų iškilių, ketvirtajame XX a. dešimtmetyje kūrybiškai brendusių, istorinių pervartų laikotarpiais kūrusių Kauno dailininkų – Ramazano Krinicko ir jo žmonos Natalijos Luščinaitės – Krinickienės kūrybą, taip pažymint jų 110-ąsias gimimo metines.
Natalija Luščinaitė – Krinickienė (1903 – 1998), skulptorė, Juozo Zikaro mokinė, viena iš nedaugelio Lietuvos moterų skulptorių, kūrybinį kelią pradėjusi tarpukario Lietuvoje. Ilgai tylėjusi, bet nenutilusi. Savo rankas, savo gabumus, savąjį išmanymą atidavusi kūrybai. Palikimo palikusi per 40 skulptūrų, iki šiol gyvenančių savo tylųjį gyvenimą ten, kur buvo sukurtos. Jaukiame Žaliakalnio namelyje, pas pačius brangiausius, pas vaikus.
Ramazanas Krinickas (1904-1983), scenografas, grafikas, tapytojas, vienas pirmųjų totorių kilmės dailininkų Lietuvoje, Mstislavo Dobužinskio mokinys, 1930 – 1959 m. dirbęs dailininku Valstybės, Kauno operetės, Kauno valstybiniame muzikinės komedijos, Jaunojo žiūrovo teatruose, sukūręs scenografijas per 20 spektaklių. Daug laiko skyręs tapybai, nuo 1935 m. reguliariai dalyvavęs Kaune ir kituose Lietuvos miestuose rengtose parodose. Palikimo palikęs nemažai scenografijos, tapybos, grafikos darbų, kurių dalį yra įsigiję Lietuvos muziejai.
Atidarymo metu. Iš dešinės: kalba K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, Aleksandra Krinickaiė-Orlova, Aleksas Orlovas ir Adas Jakubauskas
Ekspozicijos dalis
Šaltinis: laikraštis „Lietuvos totoriai“ 148-150 numeris