Archyviniuose dokumentuose Daugėliškio pavadinimo kilmė yra siejama su Daugėlų pavarde. Lietuvos Metrikos I užrašymų knygoje įrašyta, kad 1514-02-25 karalius Žygimantas patvirtino kontraktą dėl Daugėliškio dvaro įsigijimo – Albertas Goštautas, Martyno sūnus, jį įsigijo iš Lenarto Daugėlavičiaus. 1929 m. „Lenkijos totorių giminių herbyne“, sudarytame S. Dziadulevičiaus, teigiama, kad sena totorių kunigaikščių pavardė Daugėlos (Daugėlavičiai) yra kilusi nuo Ašmenos pavieto Panižės gyvenamosios vietovės dalies – Daugėliškio. Panižė – bajorkaimis netoli Smurgainių. Dabar tai – Baltarusijos teritorijoje. S. Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“ rašo, kad pirmieji totoriai, patekę į Lietuvą dar Gedimino valdymo laikais, asimiliavosi su vietiniais gyventojais, priėmė krikščionybę. Nurodytas ir Daugėlų (Daugėlavičių) giminės pradininkas – Selimbekas Azarovičius. Taip tvirtina ir prof. Z. Zinkevičius knygoje „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“. Daugėliškio pavadinimas kilęs iš senosios totorių giminės – Daugėlų (Daugėlavičių). Daugėliškio rūmus-tvirtovę saugojo kariai totoriai, tai senoji pilis, stovėjusi Senajame Daugėliškyje.
Totorių buvimą nurodo gyventojų pavardės senuosiuose inventoriuose. Minimos Daugėliškio krašte egzistuo-jančios totoriškos kilmės pavardės: Bogušai (Bogusz), Korsakai (Korsak), Baranovskiai (Baran), Daugėlos ar Daugėlavičiai (Dowgial, Dowgialowicz). Pateikiamos pavardžių totoriškos reikšmės: boguš – pelėda ar apuokas, korsak – mažoji stepių lapė, baran – lietus. Čibirai (Čybir) – pavardė, kilusi iš totoriško žodžio „čiber“ („mielas“). Jos minimos ir Lietuvos Metrikos aktuose apie totorius. Totoriai, pirmieji tapę vietos amatininkais, išdirbinėjo odą, siuvo batus ir pakinktus, gamino pasagas, kaustė arklius, kalė plūgams noragus. Kalvystės amatas Daugėliškyje klestėjo ir iki totorių įsikūrimo. Totorių palikuonys buvo labai rimti konkurentai vietiniams kalviams, turėjusiems dirbtuves prie karčiamų. Nuo kada totorių neliko Daugėliškyje, žinių nėra. 1553 m. Daugėliškio pilies inventoriuje ir senuosiuose Daugėliškio seniūnijos inventoriuose jie neminimi. Manoma, kad XV–XVI a. sandūroje asimiliavosi su vietiniais gyventojais, o kita dalis galėjo persikelti į kitas totorių apgyvendintas vietoves.
Kęstutis Čeponis rašo: ,,Nurodoma, kad kažkur miške šalia Senojo Daugėliškio (maždaug už 1–1,5 km į pietryčius nuo buvusios Senojo Daugėliškio bažnyčios – dabar iš jos likę tik dalis pamatų) tebėra lapais ir žemėmis užsinešusios senosios totorių musulmoniškos kapinės su išlikusiais antkapiniais paminklais ir arabiškais užrašais. Daugėliškio pavadinimo kilmė yra užkasta gerokai giliau, nei mes kartais manome, bet į Daugėliškį jį atnešė totorių kunigaikščiai Daugėlos (Daugėlavičiai) ne anksčiau nei Gedimino laikais (o greičiausiai jau Vytauto valdymo metais)“.