Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais šios žemės buvo duotos totoriams, kurie atvyko į Lietuvą sėsliam nuolatiniam gyvenimui. Pasak vietos gyventojų, jų atmintyje išliko pasakojimai, jog čia buvo girios, žemė buvo nematuota (lenk. nie merzona), galėjai jos imti, kiek nori. Iš čia ir kilęs vietovės bei upelio pavadinimas. Taip buvo išreikštas LDK valdovų dėkingumas ir atpildas totoriams už jų ištikimą tarnybą ir kovas Lietuvos labui.
Girios buvo kertamos, žemė įsisavinama ir tapo dirbama. 1684 m. pastatyta medinė totorių mečetė, aplink ją įrengtos kapinės (miziaras).
Nemėžio mečetė yra medinė, stačiakampio formos, keturšlaičiu stogu, kurio centre yra minaretas. Tai šešiakampis bokštelis, kurio kiekviena siena turi langelį, o vainikuoja jį svogūno formos kupolas bei pusmėnulis su žvaigžde. 2009 m. mečetė buvo renovuota. Ji įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą.