Kaišiadorių kapinės pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimos 1826 m., kai buvo pažymėtos Žiežmarių klebonijai priklausiusių Bartaičių ir Jatkonių kaimų ir jų apylinkių plane. Toje vietoje, kur šiandien stovi Partizanų koplyčia, pažymėtas „senas totorių kapas“. Buvo pažymėots ir „totorių kapinės“ – tarp geležinkelio pylimo ir Instituto II tvenkinio; šiandien ta aukštumėlė užsodinta pušaitėmis ir kapinių žymių jau nelikę. Minėtosios totorių kapinės rašytiniuose šaltiniuose minimos dar nuo seniau – 1682 m. rašytu testamentu Verdasavos dvaro savininkas Jachja Chašaidarovičius nurodė jį palaidoti kapinėse Verdasavos lauke pagal jo tikėjimo (t. y. musulmonų) papročius.
Verdasavos dvaro pastatai buvo ant Verdasos upelio kranto – maždaug ten, kur ir šiandien stovi buvusio Kaišiadorių dvaro gyvenamasis pastatas. Greičiausiai šios kapinės ir turėtos omeny, kai 1782 m. sudarytame Žiežmarių parapijos aprašyme minimos parapijoje buvusios apleistos totorių kapinės. Kaišiadorių kapinės buvo škurtos aukštumėlėje. Vienoje pusėje tekėjo Verdasos upelis, už kurio stovėjo nuo senų laikų totoriams priklausęs dvaras, iš kitų pusių juosė pelkės.