Adamonių kaimo istorija atspindi daugumos totorių gyvenimo būdus, papročius ir tradicijas kituose Lietuvos kaimuose. Visi Lietuvos istorijos pokyčiai ryškiai atsispindėdavo ir palikdavo pėdsakus kaimo žmonių gyvenime.
XVII – XVIII amžiai paliko ryškus polonizacijos pėdsakus. Tame laikotarpyje LDK teritorijoje buvo sustiprėjusi Lenkijos karalystės įtaka, išstūmė iš raštijos rusinu kalba ir plačiai įsigalėjo lenkų kalba. Ji buvo vartojama ponų dvaruose, bažnyčiose, įstaigose ir mokyklose.
Adamonių ir artimuose totorių gyvenamuose kaimuose lenkų kalba buvo naudojama šeimose ir bendravimui su artimais kaimynais. Šnekamoje kalboje kai kurie žodžiai, žmonių vardai ir vietovių pavadinimai ilgam išlikę lenkiški. (Pieva prie įvažiavimo į seną gyvenvietę gyventojai vadino „Pustevnik“, lenkiškai pagal prasmę atitinka tuščia vandens užtvanką, nusausintą tvenkinį ar prūdą. Kita plati įdubusi plynė tarp Gemaitiškių miško ir Punelės upelio vadino „Staviska“ nuo lenkiško žodžių „staw“, „stawiska“ – užtvanka ar vandeniu užsemta vieta).
Carinės Rusijos laikotarpyje žmonių mokymas buvo vykdomas rusų kalba ir draudžiamas nacionalinis švietimas. Kaime išliko įvykdyta Rusijos vadinama Stolypino reforma – valstiečiai persikraustė iš centrinės kaimo gyvenvietės į viensodžius. Smulkiau apie tai žemiau poskyriuje: „Kėlimasis į vienkiemius ir ūkių smulkėjimas“.
Nuo tų laikų praėjo daug metų ir totoriai jau seniai nedalyvauja karalių ar kunigaikščių žygiuose. Dauguma jų seniai gyveno kaimuose sėslų ir ramų žemdirbių gyvenimą. Laikas ir naujos gyvenimo sąlygos privertė keisti buvusių karių profesijas ir tapti žemdirbiais, daržininkais, grūdų ir gyvulių augintojais. Kiti nesusižavėję žemdirbių darbu tęsė tarnybą kariuomenėje, tapo miestuose pašto ar keleivių vežėjais, tarnautojais ir amatininkais ar ėmėsi kitos veiklos. Visi prisitaikė prie vietinių sąlygų, valstybės tvarkos, perėmė vietos gyventojų patirtis ir kai kurias tradicijas.