Pagal sodybų išsidėstymo vietas ir turimus žemės plotus, galima spręsti, kad pagrindiniai pastatai buvo gyvenvietėje, o didesnį žemės plotai atokiau namų, laukuose (sakydavo „kolionijose”).
Stambesnių ūkininkų (Tuhan-Baranauskų, S.Jablonskų, J. Chalekų) laukuose stovėjo namas su tvartu samdinių šeimai apgyvendinti, dirbti laukuose. Tokius vienkiemius vadindavo „ordinarijomis“, o gyventojus „ordinarščikais“. Tarpusavio atsiskaitymas – pasidalinant samdinių užaugintą derlių natūra su žemės šeimininkais. Kai kurie, tokie aptriušusių pastatų likučiai dar sulaukė ūkių kolektyvizacijos laikmečio.
Valstiečio gyvenvietės sodyba sudarydavo iš žmonių gyvenamo namo, tvarto – gyvuliams , pašarams – kluono, klėtis – grūdams ir rūsys – daržovėms saugoti. Visi pastatai buvo statomi iš medienos. Namai daugiausia buvo dviejų galų su nedideliais langais, prieangiu ir sandėliu („kamara“) per namo vidurį.
Paprastai, vieno namo gale būdavo svetainė, kitame virtuvė. Joje buvo gaminamas ir valgomas maistas. Pagrindiniai virtuvės įrenginiai iš molio plytų sumūryta keliems puodams pastatyti vadinama „plyta“ – kasdieniniam maistui gaminti ir krosnis – duonai ar pyragams kepti. Plytos šiluma ir iš jos išeinantys karšti dūmai per plytos sienele išnaudodavo ir patalpai šildyti.
Mažažemių ir naujakurių namai, mažesni – vieno galo. Pagrindinis naudojamas kuras namams šildyti ir maistui gaminti mediena, aplinkai apšviesti – žibalinės lempos ir liktarnės (nešiojami žibintai).
