Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu turto grąžinimo procesas turėjęs tapti teisingumo aktu virto vieną iš parodijų. Negrąžinus tikriems savininkams žemės nuosavybės, leido svetimiems privatizuoti žemės sklypus. Buvusiems savininkams, už prarastas žemes leido pasirinkti kitose vietose arba pažadėjo kompensuoti pinigais. Tada paaiškėjo, kad per tiek metų nuo žemės nacionalizacijos mažai liko tikrų gyvų žemės savininkų. Pretendentų ratas kelis kartus buvo plečiamas iki likusių sutuoktinių, vaikų, įvaikių, vėliau iki vaikaičių ir kitų paveldėtojų. Per tą laiką, nauji gudresni ir įtakingesni turtų pretendentai, gautas valdas persikėlė prie miestų ir į gražiausias gamtos vietas. Taip atsirado dabar populiarūs individualūs sklypai prie jūros, ežerų, upių, tvenkinių ir pamiškėse su ryškiomis iškabomis „PRIVATI VALDA“.
Adamonių kaimas netiko kurtis poilsiautojams, todėl nebuvo masinės pašaliečių invazijos. Daugumas žemių perėmė teisėti paveldėtėjai, kiti žemes „persikėlė“ į kitas vietas. Dalis naujų savininkų, nepasirengusių ūkininkauti, plotus išnuomoja kitiems žemvaldžiams.
Laikui bėgant kaimuose toliau viskas keitėsi. Buvę žemių savininkai ir ar likę pretendentai jau nedarbingi. Jų rūpesčiai jau kiti. Valdžia juos pamalonino ir pasiūlė likusi turtą parduoti, perrašyti, padovanoti jauniems ūkininkams ar gauti išmokas už pasitraukimą iš aktyvios žemdirbystės ir pieno gamybos. Senesni kaimo valstiečiai suvilioti išmokomis ir nuomos-pardavimo galimybėmis nustojo žemę dirbti, persikėlė gyventi į miestus.
Kiti gyventojai savo sodybas pusvelčiui pardavė naujiems „kaimiečiams“, kurie atvyko ne žemę dirbti, o pagyventi išlikusiose kaimo gryčiose iki geresnių laikų.
