Kiek miestų, miestelių ir kaimų, susijusių su Lietuvos totorių istorija, žinote? Turistų pamėgti Trakai yra viena svarbiausių, bet anaiptol ne vienintelė tokia vieta. Pasivaikščiokime senosiomis Trakų Dūdakalnio gatvelėmis ir užmirštais, tačiau ne mažiau svarbiais Vinkšnupių takeliais. Dar viena spalvingą totorių bendruomenės istoriją menanti vieta – daugeliui girdėti, tačiau neatrasti Bačkonys, kuriuose palaidotas žymus tarpukario karininkas Juzefas Bazarevskis. Šis pasakojimas – kvietimas iš arčiau susipažinti su šimtmečius šalia gyvenančios bendruomenės istorija ir atsakyti į klausimą: „Totoriai. Kas jie?“
15min kalbintas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas Motiejus Jakubauskas priminė, kad pirmosios sąjungos su totoriais sudarytos dar kunigaikščių Gedimino, vėliau – Algirdo ir Kęstučio laikais, tačiau didžioji bendruomenių dalis Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje (LDK) įsikūrė 1397-aisiais, valdant Vytautui Didžiajam. Pasak jo, totorių istorijoje ypač svarbią vietą užima Trakai, kuriuose šie talentingi kariai ir apsigyveno anksčiausiai.
„Vytautas žygio į Krymą metu pasikvietė totorius karius į Lietuvą. Taip jie ir pasiekė Trakus, o paskui apsigyveno Vokės pakraščiuose, dar vėliau pasiekė Punią, Raižius, Kauną, Vinkšnupius, Biržus ir kitas vietas“, – pasakojo jis.
Trakuose, anot pašnekovo, totoriai gyveno Dūdakalniu vadinamoje vietoje – vakarinėje dabartinio miesto dalyje, šalia Totoriškių ežero. Iškilus karinei grėsmei, kariai būdavo sukviečiami pučiant specialią dūdą. Taigi iš čia ir kilo vietovės pavadinimas.
„Jeigu pažvelgtume į miesto planą, tai totorių gatvė prasidėjo prie dabartinės bažnyčios aikštės ir pro savivaldybę driekėsi link ežero ir iki pat Dūdakalnio“, – sakė M.Jakubauskas ir pridūrė, kad čia pat būta ir totorių mečetės, kuri 1609 m. buvo sudeginta. Po šio įvykio bendruomenė apleido šimtmečius namais tapusius Trakus.
„Trakuose totoriams priklausė daug žemių. Taip pat ir Užutrakio dvaro teritorija, kuri vėliau buvo parduota Tiškevičiams“, – kalbėjo jis.
Kaip pastebėjo M.Jakubauskas, nors šiandien čia gyvenusios bendruomenės pėdsakų beveik neliko, istorinę atmintį stengiamasi išsaugoti: „Turime gražų pavyzdį – įkurtas Totorių skveras, kurio priekyje atidengta atminimo lenta. Joje, beje, pažymėta, kad Trakų salos pilyje 1397 metais gimė Krymo chanato įkūrėjas Chadži Girėjus.“
Chadži Girėjus ir ryšiai su Krymo chanatu
Plačiau apie Trakuose gimusį Krymo chanato valdovą bei ištisos dinastijos pradininką Chadži Girėjų 15min papasakojo orientalistė, turkologė dr. Galina Miškinienė.
Pasak pašnekovės, kalbant apie šią asmenybę, svarbu suprasti ano meto politinį kontekstą – istorijoje ženkime kelis žingsnius atgal.
„LDK valdovai buvo užmezgę glaudžius ryšius su totoriais. Dar XIII amžiuje LDK ir Aukso orda buvo dvi stiprios, vieną kitą rėmusios valstybės, turėjusius savitas įtakos zonas. Santykius lėmė abipusiai ekspansiniai interesai“, – sakė ji ir paaiškino, kad Vytauto valdymo laikais Aukso ordoje prasidėjus karams dėl sosto LDK Didysis kunigaikštis stojo į chano Tochtamyšo pusę. Šiandien žinoma, kad jo žmonės buvo apsistoję Lydos ir Trakų pilyse.
Anot G.Miškinienės, drauge su Tochtamyšu Vytautas rengė kelis žygius į Krymą, nuo XIII amžiaus priklausiusį Aukso ordai.
„Aukso ordos chanai šios teritorijos patys nevaldė, o skirdavo vietininkus – emyrus. Aristokratija tuo nebuvo patenkinta ir nuolat siekė savarankiškumo“, – paaiškino 15min pašnekovė.
„Kaip byloja padavimai, 1397-aisiais metais Trakų pilyje gimė Chadži Girėjus. Kituose šaltiniuose keliamas klausimas, kad jis galėjo gimti ir Lydoje. Vytautas, turėdamas savų politinių tikslų, 1428-aisiais padėjo Chadži Girėjui užimti Krymą.“
Tiesa, anot pašnekovės, pirmasis bandymas į sostą pasodinti savą valdovą nepavyko, prireikė laiko, kol skirtingos tarpusavyje kariavusios grupuotės Chadži Girėjų pripažino. 1441 metais jis tapo vienvaldžiu, nuo Aukso ordos nebepriklausomo Krymo chanato valdovu.
„Chadži Girėjus – ištisos dinastijos pradininkas, valdžią perdavęs savo sūnums. Jis buvo LDK šalininkas ir rėmėjas“, – sakė G.Miškinienė ir pridūrė, kad gana geitai po valdovo mirties, t. y. 1475 metais, Krymo chanatas pateko į Osmanų imperijos protektoratą.
Pagrindinė veikla – karyba
Sugrįžkime į Trakus. Kokiomis veiklomis užsiimdavo trakiškiai totoriai? Pasak M.Jakubausko, pagrindinė jų veikla buvo karyba. Žinoma, kad šie puikūs kariai dalyvaudavo svarbiausiose kovose, tarp kurių ir 1410 metais įvykęs Žalgirio mūšis. Be to, 15min pašnekovo teigimu, yra žinių, kad dirbdavo totoriai ir vežikais, į kitus kraštus gabendavo valdovo paštą, dažniausiai su Rytų šalimis atlikdavo diplomatinę tarnybą.
„Buvo tarp jų raštininkų, vertėjų, tiltų sargų. Vis dėlto, svarbiausia veikla buvo karyba“, – teigė jis ir pridūrė, kad net ir vėlesniais laikais totoriai garsėjo kaip puikūs kariai, ryškų pėdsaką palikę net tarpukario Lietuvos kariuomenėje: „Ne be totorių karininkų buvo paruošta tarpukario karininkija. Pavyzdžiui, pulkininkas Suleimanas Chaleckis buvo vienas iš nepriklausomos Lietuvos kariuomenės įkūrėjų.“
Žemėje – šimtametės istorijos pėdsakai
Apie totorių Trakus taip pat kalbėjomės su archeologe Birute Lisauskaite. Anot jos, labai gaila, kad iki mūsų dienų senąją totorių bendruomenę menančių objektų Trakuose neišliko, tačiau neabejojama, kad žemėje slūgso šimtamečius skaičiuojantys istorijos pėdsakai, kuriuos atskleisti padėtų išsamūs archeologiniai tyrimai.
B.Lisauskaitės teigimu, labiausiai prie totorių paveldo naikinimo Trakuose prisidėjo religiniai nesutarimai ir sovietmetis: „1609 metais organizuoto pogromo metu sunaikinus mečetę, totoriai iš Trakų pasitraukė. Dabartinio vaikų darželio „Obelėlė“ vietoje, spėjama, ir stovėjo mečetė. Aplink ją buvo išsidėsčiusios totorių sodybos.“
Pašnekovė paaiškino, kad Trakuose gyveno kelios skirtingų kultūrų ir konfesijų bendruomenės, todėl miestas buvo tarytum padalytas į skirtingas zonas, rajonus. Vis dėlto, pasak jos, atskirtis nebuvo tokia griežta. Yra žinoma, kad karaimų gyventoje vietoje, vadinamoje Mažuoju miestu, buvo įsikūrę ir žydų, ir stačiatikių.
Pasakodama apie archeologinius Trakų tyrimus, mokslininkė paaiškino, kad kasinėjimų metu buvo aptiktas susiformavęs storas kultūrinis sluoksnis, o tai reiškia, kad totorių bendruomenė čia gyveno ilgai ir intensyviai: „Tokiose aiškiose vietose, pavyzdžiui, aplink pilį, karaimų dalyje, Dūdakalnyje, yra storiausias kultūrinis sluoksnis, susiformavęs XIV amžiaus pabaigoje ir išlikęs iki XVII amžiaus pradžios.“
B.Lisauskaitės teigimu, totoriška Trakų istorijos pusė archeologiškai yra menkai ištirta. Be to, anot jos, ne mažiau svarbios ir aplink esančios gyvenvietės, pavyzdžiui, Totoriškių kaimas.
Vis dėlto, kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad intervenciniai archeologiniai tyrimai ne visada yra geriausia išeitis, kitaip tariant – kartais geriau kasinėjimų nevykdyti. 15min kalbinta archeologė teigė ir pati pritarianti tokiam požiūriui: „Dabar taip skubama viską ištirti, iškasti ir tada užstatyti naujais statiniais – reikia to ar nereikia. Tačiau Trakuose trūksta ir istorinių tyrimų. Visi apie juos kalbame, bet tikslių žinių apie totorius nėra.“
Trakai – totorių istorijos mįslė
O kokie yra svarbiausi dar neatsakyti klausimai? Vienas iš jų, anot pašnekovės, Chadži Girėjaus gimimas Trakuose: „Pavieniuose šaltiniuose minima, kad jis gimė salos pilyje, bet istorikai dėl to tarpusavyje nesutaria. Tai labai įdomi tema visos Lietuvos mastu.“
B.Lisauskaitė atkreipė dėmesį, kad nors totorių bendruomenė Trakuose buvo gausi, iki šiol nėra tiksliai nustatyta buvusių kapinių vieta – tai dar viena istorijos mįslė. Tiesa, kaip paaiškino pašnekovė, yra skirtingų versijų. Apie tai 15min pasakojo ir M.Jakubauskas. Jo manymu, kapinaičių būtų galima ieškoti remiantis tarpukariu Jano Jerzy Tochtermanno išleistu leidiniu, kuriame jos buvo aprašytos.
„Sovietmečiu susiformavo tokia elgesio norma, kad totoriais domėtis nereikia“, – svarstė ji ir pridūrė, kad šiuo laikotarpiu totoriškas paveldas nukentėjo labiausiai. Iškalbingos vaikų darželio statybų detalės: „Buvo atvarytas ekskavatorius, kuris tiesiog iškasė duobę pamatams. Tik kelių archeologų dėka darbai pristabdyti ir bent pavyko užfiksuoti kultūrinį sluoksnį, rastus degėsius.“
Totorių pėdsakai Bačkonyse: Juzefo Bazarevskio kapas
Trakai – svarbiausia, tačiau toli gražu ne vienintelė turtingą ir įvairiaspalvę totorių bendruomenės istoriją liudijanti vietovė. Kaišiadorys, Totoriškės, Raižiai, Lukiškės, Grigiškės, Nemėžis, Tadarava – šį sąrašą būtų galima tęsti toliau, bet verčiau užsukime į kelis kaimelius, pro kuriuos šiandien pravažiuojame nė nesusimąstydami apie anuomet klestėjusį nepaprastai įdomų gyvenimą.
Važiuojant magistrale Vilnius–Kaunas–Klaipėda, Kaišiadorių rajone, iš toli pasitinka didelė restorano reklama su užrašu „Bačkonys“. Tai dar viena svarbi, tačiau daugeliui iki šiol neatrasta Lietuvos totorių istorijos dėlionės dalis.
Bačkonys siejami su čia buvusiame dvare gyvenusio carinės Rusijos, o vėliau – žymaus tarpukario Lietuvos karininko Juzefo Bazarevskio vardu.
„Tarpukariu J.Bazarevskis dirbo Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, dėstė aukštojoje karininkų mokykloje. Atkūrus nepriklausomybę, jis, iki tol tarnavęs caro kariuomenėje, iškart sugrįžo ir prisidėjo kuriant Lietuvos kariuomenę“, – kalbėjo M.Jakubauskas.
Yra žinoma, kad pulkininkas J.Bazarevskis palivarką su dvaro pastatais Bačkonyse už 16 tūkst. rublių įsigijo iš Teodoro Matusevičiaus. Įdomu tai, kad kilmingos Bazarevskių giminės šaknys tęsiasi iki pat XIV–XV amžiaus – totoriaus Jokūbo sūnaus Bazaro.
Bačkonys tapo J.Bazarevskio dvaro centru. Remiantis 1924 metų duomenimis, čia stovėjo 7 gyvenamieji namai ir parkas. Deja, sovietmečiu jau apnykę pastatai buvo nugriauti. 1970-aisiais buvusio dvarininko namo vietoje iškilo svetainė „Sodžius“, o centrinėje parko dalyje – 3 Alytaus tipo sodo nameliai. Dar vėliau, jau XXI amžiuje, netoliese pastatyta konferencijų salė.
Besidomintiems Lietuvos istorija verta aplankyti Bačkonių dvaro parke išlikusį J.Bazarevskio šeimos kapą. Kaip pasakojo M.Jakubauskas, čia amžino poilsio atgulė pulkininkas ir jo žmona, dukra ir šeimai tarnavusi moteris.
Vinkšnupiai – pamirštas Lietuvos totorių istorijos perlas
Negalima pamiršti ir Vinkšnupių – Vilkaviškio rajone įsikūrusio, šiandien jau beveik sunykusio, tačiau Lietuvos totorių istorijoje ypatingą vietą užimančio kaimo. Pasakojama, kad žymiajam totorių vadui Temir Tuhan Bėjui, vedusiam lietuvaitę Baranauskaitę, Vinkšnupiai bei apylinkės buvo padovanoti už pagalbą LDK kunigaikščiui. Plačiau apie tai 15min papasakojo Kauno apskrities Lietuvos totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius.
„Šiandien yra išlikusios tik senosios kapinės – tai vienintelis dalykas, dar primenantis apie čia gyvenusius žmones. Istorine prasme Vinkšnupiai yra labai reikšmingi, totoriai čia apsigyveno dar Vytauto laikais. Įsikurdavo jie paprastai LDK pasienio žemėse, o svarbiausia jų funkcija, kaip ir kitose vietovėse – saugoti nuo kryžiuočių ir kalavijuočių atplūdžių“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad šioje vietoje totorių bendruomenė gyveno iki pat 1944-ųjų, kada įsibrovę naciai sunaikino mečetę.
Keli faktai apie Vinkšnupių mečetę
- Už totorių Baranovskių giminės lėšas pastatyta pirmoji Vinkšnupių mečetė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XVIII a.
- Manoma, kad ji buvo panaši į Krušinenų mečetę Lenkijoje.
- XIX amžiaus viduryje medinę mečetę planuota perstatyti į mūrinę, bet to nepavyko padaryti.
- 1904 metais mečetė suremontuota.
- 1944 metais totorių maldos namus sunaikino nacistinės Vokietijos kariai.
- 1969 m. užfiksuotos tik likusios buvusios mečetės pamatų liekanos, o šiuo metu jos buvimo ženklų nebėra.
„Karo metais mečetės medieną naciai panaudojo apkasams tvirtinti. Taip ji ir sunyko… Tuo pat metu, baigiantis karui, žuvo ir Jonas Chaleckas. Dalį žmonių naciai priverstinai perkeldavo su savimi į kitas teritorijas, jis žuvo pakeliui, prasidėjus bombardavimui. J.Chaleckio mirties vieta iki šiol nėra žinoma.“
Anot 15min pašnekovo, apie Vinkšnupių apylinkes būtų galima kalbėtis ilgai, vien totorių valdytų dvarų šiose vietose buvo ne vienas: „Tai ir Piliakalnio dvaras, priklausęs generolui Baranovskiui. Vinkšnupių dvarą valdė Žalgirio mūšyje pasižymėjęs Temir Tuhan Bėjus, o Samuelis Muchas – Vilkabalių dvarą.“
Kalbėdamas apie Lietuvos totorių paveldą, K.Z.Šafranavičius svarstė, kad iki šiol nebuvo sukurtas išskirtinę šios bendruomenės istoriją pasakojantis muziejus. Vis dėlto, anot jo, galime pasidžiaugti, kad Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais paskelbtais 2021-aisiais organizuojama daug renginių ir parodų, leidžiamos knygos, o svarbiausios vietos žymimos atminimo lentomis ir paminkliniais akmenimis. Ir tai yra reikšmingas žingsnis į priekį.
Informacijos šaltinis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/totoriu-istorijos-pedsakai-traku-dudakalnis-zymusis-chadzi-girejus-ir-nykstantys-kaimai-582-1558756