Musulmonui Pranašas nebūtinai yra kažkas, kas sugeba išpranašauti ateitį, nors dauguma Mahometo pranašysčių jau išsipildė, bet jis reiškia žmogų, Dievo atsiųstą kviesti žmones atgailauti, tikėti, paskirti savo gyvenimą geriems darbams ir iš naujo atrasti tikslą, kuriam žmonės buvo sukurti. Pranašai islame nėra laikomi dieviškais, jiems nesimeldžiama, jie negarbinami, nors tai buvo nuostabaus charakterio ir dvasingumo žmonės, kurie buvo apsaugoti nuo nuodėmių, darydavo stebuklus, gaudavo apreiškimą ir bendraudavo su Dievu. Islamas moko, kad Dievas yra vienas, ir neturi partnerių; joks žmogus negali turėti jokių unikalių mūsų plačios ir sudėtingos visatos Protingojo Kūrėjo ir Išlaikytojo savybių. Mahometas nebuvo niekas daugiau kaip pagerbtas Dievo tarnas ir Pasiuntinys, tačiau jis įkūnijo geriausią žmogaus potencialą, ir būtent tai daro jį tokį žavų ir pasiekiamą šiandieną. Paskutinis iš Dievo atsiųstų pranašų ir pasiuntinių visiems žemės žmonėms – įskaitant prieš tai atsiųstus Nojų, Abraomą, Mozę ir Jėzų, – kurie tapo neeilinio masto individais ir pasiekė didelių visuomenės pokyčių, Mahometas buvo neprilygstamas mokytojas ir vadovas. Kalbėdamas apie savo, kaip paskutiniojo tikro Pranašo prieš Paskutiniąją Dieną, vaidmenį, jis sakė: „Mano alegorija, lyginant su kitais pranašais, kurie buvo atėję prieš mane, yra žmogaus, kuris pastatė puikų ir gražų namą, tik vienos plytos trūko kampe, alegorija. Žmonės vaikščiojo aplink jį ir stebėjosi jo grožiu, bet sakė: „Jei tik ta plyta būtų įmūryta į savo vietą!“ Aš esu ta plyta ir aš esu paskutinysis iš pranašų.“