Vestuvės. Santuokos apeigos vykdavo jaunosios tėvų namuose dalyvaujant imamui, porai liudininkų ir svečiams. Sužadėtinis prieš santuoką imamą ir artimiausius bičiulius pavaišindavo savo namuose. Imamas sukalbėjęs maldą jaunikį ir jo svečius tris kartus apvesdavo aplink stalą. Po to, visi išskubėdavo pas jaunąją. Prie trobos durų su duona ir druska juos pasitikdavo jaunosios giminaitė.
Vestuvių apeigoms skirtoje patalpoje, ant stalo, uždengto balta staltiese, degė dvi žvakės, stovėjo stiklinė vandens, duona, druska, saldumynai, tortas (nors tai nebuvo apeigoms skirti daiktai). Prieš sėdintį už stalo imamą su liudininkais ant kilimėlio arba avikailio stovėdavo jaunikis su skrybėle ant galvos. Jaunąją į kambarį atlydėdavo vyresnysis „pabrolys”. Stalą pastatydavo taip, kad prieš jį atsidūrę jaunieji būtų atsigręžę į Mekos pusę. Imamas jaunikio paklausdavo, kokią kraičio, vadinamo nikiach dalį skiria žmonai skyrybų atveju. Sumą įrašydavo metrikacijos aktų knygoje.
Jaunavedžiams pasakęs kalbą ir sugiedojęs trumpą maldą, imamas kreipdavosi į vestuvininkus: „Prašau užhareminti jaunąją”, t. y. liepdavo veidą uždengti šydu arba haremu. Po pamaldų, per kurias jaunieji stovėdavo supynę rankų pirštus, imamas sukeisdavo žiedus ir pirmasis jaunavedžiams palinkėdavo laimės. Jaunavedžius sveikindavo tėvai ir svečiai. Sutuoktuvių apeigas užbaigdavo vaišėmis ir šokiais iki paryčių.
Vaiko gimimas šeimoje buvo džiugi šventė tėvams, giminaičiams ir kaimynams. Naujagimio tėvas, nešinas duona ir druska kaimynus kviesdavo aplankyti gimdyvę. Lankytojai pas ją ateidavo taip pat su duona ir druska.
Šventasis azanas – naujagimiui vardo suteikimas vykdavo tėvų namuose po vidurdienio dalyvaujant imamui, dviems liudininkams ir svečiams. Gimdyvės giminaitė arba draugė ant pagalvės įnešdavo išmaudytą naujagimį ir paguldydavo ant stalo, prie dviejų degančių žvakių, Korano, duonos, druskos, vandens, medaus ir sūrio. Imamas sukalbėjęs maldą ištardavo kūdikiui suteikiamą vardą. Po to, paliesdavo jo dešinės rankutės smilių ir septynis kartus ištardavo: „La illa…” Pakartotinai sukalbėdavo maldą ir laikydamas vaiką už dešinės ausies sugiedodavo azaną ir ištardavo frazę, kurios galia naujagimis turės išsaugoti jam suteiktą vardą iki paskutinio teismo dienos. Vardo suteikimo apeigą imamas užbaigdavo naujagimį laikydamas už kairės ausies kameto skaitymu. Vaiko tėvai imamui įteikdavo gabalą audeklo ir visi susėsdavo prie vaišių stalo. Berniukų apipjaustymo ritualo siunniet Lietuvos totoriai griežtai laikėsi, tačiau inteligentų šeimose paprotys nyko.
Leonas Chaleckas Vinkšnupių mečetėje teikė krikšto (azano), berniukų apipjaustymo, vestuvių ir kitas paslaugas. Dažnai mečetėn atvežti apipjaustymui berniukai pasprukdavo. Sugautus atsivesdavo ir užbaigdavo ceremoniją. O. Stepanauskienė, 73 m. Kuosėnų kaimo gyventoja, jaunystėje draugavusi su seserimis Makulavičiūtėmis, 1921 m. žiemą matė pas J. Chalecką atvykusią tuoktis totorių porą. Santuokos ritualas vyko imamo namuose. Nuo smalsių paauglių jaunavedžius patalpoje užtvėrė širma. Panelės girdėjo skaitomas maldas, bet nematė, kaip juos „stramužino“.
Laidotuvės. Sunkiai sergantį ligonį imamas aplankydavo ir prie lovos skaitydavo maldas. Mirusiam giminės užmerkdavo akis. Palaikus, kambaryje paguldytus ant šiaudų, uždengdavo paklode. Tą pačią arba kitą dieną kalbėdami maldas lavoną apiplaudavo, vata užkimšdavo ausis, nosį ir įsupdavo į naują drobę. Vyresnio amžiaus mirusiems po drobe įdėdavo popieriaus ritinėlį su maldų tekstu. Sakydavo, kad tokio amžiaus asmuo neturi nuodėmių, nes mažiau turėjo pagundų nusidėti. Ant mirusio krūtinės padėdavo Koraną. Naktį žvakių šviesoje prie lavono budėdavo ir maldas kalbėdavo samdytas maldininkas. Antrą arba trečią dieną maldininkai susėdę prie mirusiojo jį apraudodavo. Giedant graudžias maldas jie iš rankų į rankas perduodavo Koraną, perjuostą drobės juostele: – atlikdavo „Deuro ceremoniją, trunkančią valandą laiko. Baigiantiems raudas giedoriams namiškiai atnešdavo vandens sklidiną ąsotį ir rankšluostį nusišluostyti rankas.
Išlydint mirusįjį laidotuvininkai giedojo maldas jasien (arab. jasin) už mirusiojo sielą. Imamas sukalbėjęs išlydėjimo maldą dua laidotuvininkų klausdavo: „Ar atleidžiate mirusiam skriaudas, kaltes?” Visi balsu atsakydavo: „Ponas Dievas teatleidžia!”Šeimos nariai ir išlydintieji su mirusiu atsisveikindami bučiuodavo gelumbe uždengto lavono kaktą, lūpas, kojas arba ranka paliesdavo krūtinę. Moterys atsisveikinusios su mirusiu likdavo namuose. Laidotuvių apeigose dalyvavo tik vyrai. Atlydėtus palaikus ant žemų keturkojų neštuvų pastatydavo mečetės kieme, kur imamas tęsdavo laidotuvių apeigas. Kapinėse, prie kapo duobės, skambėjo imamo ir laidotuvininkų maldos, giesmės. Keturi vyrai ant nenaudotų rankšluosčių ar drobės atraižų paguldytą lavoną galvūgaliu į vakarus nuleisdavo į kapo duobę, išklotą lentomis. Jomis pridengdavo ir iš viršaus. Paskutinio Teismo dieną, pasigirdus archangel Izraelio trimitui, velionis pakilęs iš kapo duobės eis į rytus. Užpilant kapo duobę už mirusiojo sielą giedojo jasienį arba graudžias maldas. Imamas kapo kauburį iš buteliuko pašlakstęs švęstu vandeniu meldėsi ir tam tikru momentu visiems liepdavo atsitolinti 40 žingsnių nuotoliu. Imamas, pasilikęs prie kapo, iš Korano skaitė maldas, klausinėjo mirusį, davė patarimų pomirtinėje kelionėje ir kalbėjo maldą talkyn. Totoriai tikėjo, kad skirtą akimirką mirusį aplanko angelai. Dėl to, kapas turi būti toks, kad velionis galėtų atsisėsti. Grįžusius prie kapo mirusiojo giminaičiai vaišindavo tradicinėmis bandelėmis sadoga bei „syta”.
Kai kurie totoriai mirusio atminimui jo kambaryje nuo 9 iki 40 dienų degino žvakes. 40 dienų ir metinių proga prie kapo kartodavo gedulingas apeigas, giedojo jasienį. Po apeigų giminaičiai maldininkus vaišindavo.
Vinkšnupių totorių bendruomenėje laidotuvių apeigos vyko mečetėje Supiltą kapą apdėdavo akmenimis. Didesnį pastatydavo galvūgalyje, mažesnį – kojūgalyje.33 Laidotuvininkai kaimo vaikus, atėjusius pasižiūrėti laidotuvių, mečetės kieme vaišindavo bandelėmis, saldumynais, kartais duodavo pinigų.
1922 m. J. Chaleckas laidojo iš Margutrakių dvaro karstuose atvežtus tris totorius. 1934 m. J. Lenčiauskas dalyvavo nuo Alytaus atvežto totoriaus laidotuvėse. J. Lenčiauskas su bendraamžiais padėjęs laidoti totorių gavo po du litus.
Daugiau informacijos galite rasti knygoje „Lieutvos totoriai“ 2020m.