Ranka rašytose Lietuvos totorių knygose slypi ne tik religiniai tekstai. Tai – savotiški metraščiai, atspindintys ir tuo metu vykusį pasaulietinį gyvenimą. Religinius tekstus dažnai papildo kiti įrašai, skelbiantys apie knygos savininko ir jo artimųjų gyvenime vykusius įvykius. Šie įrašai dažniausiai puošia priešlapius, paraštes, paskutiniuosius knygų puslapius. Štai viename XVIII a. Korano priešlapyje aptinkami senąja osmanų kalba užrašyti žodžiai, skelbiantys apie kūdikio atėjimą į pasaulį pakeliui į Herato miestą.
Rankraščiai – tikras Lietuvos totorių tradicijų, buities, tautosakos lobynas. Čia randame informacijos apie vardynų, santuokų, laidotuvių apeigas, sužinome, kaip šimtmečiais šalia lietuvių gyvenę kaimynai dirbdavo, keliaudavo, švęsdavo šventes. Kaligrafiškai užrašyti tekstai pateikia patarimų, kaip gydytis, apsisaugoti nuo ginklų, nuo nužiūrėjimų; čia pilna įvairių būrimų aprašymų, likimo spėjimų, užkalbėjimų ir kitos „magiškos“ informacijos. Rankraščiai – gyva Lietuvos totorių istorija, akivaizdžiai atspindinti ir jų prisitaikymo gyventi kitokioje kalbinėje, religinėje ir kultūrinėje aplinkoje tendencijas. Juk islamo religiją išpažinę ir totoriškai kalbėję Aukso Ordos ir Krymo chanato išeivių palikuonys palaipsniui perėmė vietines rusėnų ir lenkų kalbas ir pradėjo jomis rašyti. Tiesa, rašyti arabiškais rašmenimis, nes jie laikyti šventais (juk arabų raštu užrašytas Koranas!). Buvo sukurtas išskirtinis raidynas, atspindėjęs rusėnų ir lenkų kalbų fonetinius ypatumus.
Ką ir besakyti, Lietuvos totorių rašytinis paveldas – unikalus. Tai – neįkainojamas turtas, ir Lietuvos totoriai visais laikais tą puikiai suprato. Knygos būdavo įtraukiamos į testamentus, ir kiekvienuose namuose užimdavo pačią garbingiausią vietą. Ne vienoje totorių šeimoje šios relikvijos ir dabar tebesaugomos.