Apie kai kuriuos totorių paprotinės teisės aspektus (remiantis A. Antonovičiaus monografija „Baltarusiški tekstai, rašyti arabiškais rašmenimis, ir jų grafinė ir ortografinė sistema“, Vilnius, 1968)
Humanitarinių m. dr. Jonas Jonušas
Vilniaus universiteto profesoriaus Antono Antonovičiaus (1910—1980) parengtas fundamentalus veikalas atskleidžia įvairius totorių gyvensenos aspektus, sudarė prielaidas Lietuvoje plėtotis kitabistikai.
Daugiakalbystė — įvairiapusis reiškinys, reikalaujantis kompleksinės analizės. Kalbų sąveika ir „vienos į kitą“ organiškas perėjimas suvoktini ne vien kalbų struktūrinių saitų ar funkcinio atskyrimo aspektu. Daugiakalbystės fenomenas pasireiškia gebėjimu vienos kultūros realijas taikyti, adaptuoti kitoje kultūroje. Kuri kalba turėjo didžiausią poveikį į A. Antonovičiaus akiratį patekusių rankraščių autoriams / perrašinėtojams, apibrėžti sunku. Kiekvienu konkrečiu atveju svarbus geografinis veiksnys. Darytina prielaida, kad slaviškasis substratas čia suvaidino lemiamą vaidmenį. Aptariama monografija turi neabejotiną mokslinę, empirinę ir praktinę (dėl bene pirmą kartą Lietuvoje publikuotų transliteruotų rankraščių) vertę. Tokiu būdu kitabų tekstai tapo prieinami plačiam skaitytojų ratui. Kitabai — autentiški rankraštinės totorių knygos pavyzdžiai, dažniausiai religinio pobūdžio (chamailai, tefsyrai). Tekstų grafikai būdingas pritaikytas arabų kalbos rašto variantas (A. Antonovičiaus pastebėjimu, tiksliai perteikiantis garsų sistemą). Svarbi arabiškų rašmenų vartosena kultūrologiniu-religiniu aspektu. Taip išlaikoma islamiško pasaulėvaizdžio tąsa ir vientisumas.
Totorių bendruomenei buvo būdinga kolektyvinė daugiakalbystė, kai visi ar dauguma bendruomenės narių kalbėjo keliomis kalbomis. Čia svarbus gretinimo kriterijus, padedantis nustatyti, kuriais atvejais kalbos „persidengia“, t. y. vienos kalbos fragmentai atsiduria kitos kalbos kontekste, o skirtingos kalbinės aplinkos suartėja (dėl socialinių ir kultūrinių veiksnių poveikio).
Kitabų atveju kalbų sąveikos mechanizmas sudėtingas, apimantis ne tik įprastus kalbos lygmenis (leksiką, morfologiją, sintaksę), bet ir grafiką. Komparatyvistinis požiūris čia susiduria su keliais uždaviniais. Viena vertus, reikia įvertinti vietinį kontekstą, lėmusį kalbų (lenkų ir baltarusių) sąveiką gramatiniu aspektu, kita vertus, reikia įvertinti kultūrinį-religinį kontekstą, nulėmusį grafiką[1].
Kitabų autorių, paprastai anoniminių, kalbos jausmas (grynumas, žodžių reikšmių parinkimas, skolinių iš arabų ir turkų kalbų vartosena ir kt.) formavosi jų gyvenamosios aplinkos suformuotame lingvistiniame kontekste. Tačiau išlaikomas būdingas teksto konstravimo dėsningumas, neatsiejamas nuo gyvenamosios aplinkos kalbos (lenkų ar baltarusių) ir kultūrinio kodo sąlygotos arabų kalbos, paveikusios grafiką.
Kitabų autorių kalbinė savimonė daugiasluoksnė, atspindinti būdingus paprotinės teisės aspektus. Kitabai apima nemažai fragmentų, patekusių iš žodinės tradicijos[2]. Dėl tos priežasties tradiciškai interpretuojant tekstą galima prarasti tam tikrus prasmės niuansus. Komparatyvistinis požiūris, fenomenų lyginimas šiuo atveju gali atskleisti daugiau informacijos nei lingvistinė teksto interpretacija. Lyginimas padeda užčiuopti kultūrinių prasmių „migraciją“, identifikuoti, derinti realijas, taip rekonstruojant kontekstą.
Apie arabiškais rašmenimis užrašytus slaviškus tekstus, kaip ir apie senuosius LDK orientalistinius dokumentus apskritai, rašyta palyginti ne tiek daug. Minėtuose tekstuose galima rasti medžiagos žodžių etimologijai, lyginamajai kalbotyrai.[3] Ne iki galo ištyrinėti kitabų tekstuose atsiskleidžiantys pasaulėžiūros, ilgo istorinio periodo (nuo XVI a. iki XX a.) pėdsakai. Minėti tekstai svarbus šaltinis kalboms lyginti, „migruojantiems“ žodžiams susekti. Po A. Muchlinskio (1808—1977) mirties totoriškų rankraščių studijos nutrūko. Apie juos prisiminta tik XX a. pradžioje. 1915 m. Ivanas Luckievičius vienoje totorių šeimoje (Keturiasdešimt Totorių kaime) rado XVIII a. kitabą. Pasirodžius žinutei spaudoje, kitabu susidomėjo E. Karskis ir J. Stankevičius. XX a. 2—3 dešimtmetyje kitabistikos temomis rašė V. Lastauskas, A. Voronovičius, J. Šinkevičius, A. Zajančkovskis ir kt.[4]
Aptariamai monografijai A. Antonovičius šaltinių ieškojo Vilniaus, Minsko ir Kazanės archyvuose. Iš surinktų tekstų aiškėja gėrio ir blogio sampratos interpretavimas, pagrindiniai prasmės segmentai (religinis ir buitinis). Religiniam priskirtini Korano komentarai ir citatos, maldų tekstai, buitiniam — papročių, prietarų aprašymai. Vertingų pastabų esama ir paraštėse. Tai greičiausiai vėliau nei rašant pagrindinį tekstą pateiktos įžvalgos, papildymai. Totoriaus, teksto užrašytojo, asmenybė formavosi turtingame kultūriniame LDK kontekste[5].
Kitabų tekstai užrašyti išlaikant slavų kalboms būdingą struktūrą, prielinksnines konstrukcijas. Tačiau semantiniu požiūriu pasireiškia neabejotina rytietiškos jausenos įtaka. Arabiški rašmenys šį poveikį daro ypač aktualų. A. Antonovičius ištobulino arabiškų rašmenų transliteracijos kirilica sistemą, kuri yra nuosekli ir, galima sakyti, chrestomatinė. Nesant techninių galimybių, užrašai arabiškais rašmenimis buvo A. Antonovičiaus perrašyti ranka. A. Antonovičiaus monografija davė pradžią baltarusiškų ir lenkiškų tekstų tyrimams, be to, tekstus padarė prieinamus mokslininkams, analizuojantiems kitabus[6]. Kai kuriais atvejais jaučiama individuali perrašinėtojo dvikalbystė. Taigi ir jo kalbinė savimonė yra nevienalytė. Iš autoriaus būties patirčių, Korano teksto išmanymo išplaukia vertybių, bendruomenės gyvenimo samprata. Perrašinėtojų savivokai būdingas tam tikras asociatyvumas. Sunku pasakyti, kokiu santykiu slavų kalbos susijusios, turint galvoje tai, kad dar daug šaltinių nepublikuota, jie prieinami tik archyvuose.
Tyrinėtojų pastebėta, kad negausios etninės grupės patiria dominuojančių grupių poveikį[7]. Į tokį poveikio lauką neišvengiamai buvo patekusi ir totorių bendruomenė. Vis dėlto dauguma paprotinės teisės elementų buvo išlaikyti (pabrėžtinos vestuvių, giminystės ryšių palaikymo tradicijos). Dėl tos priežasties analizuojant kitabų tekstus svarbu įžvelgti sąsajas tarp juose užfiksuotų papročių ir iki šiol išlikusių praktikų[8]. Daugelis totorių tradicijų buvo išlaikomos ne tik šeimoje, kur joms būdingas normatyvinis aspektas, t. y. privaloma laikytis visiems suaugusiems bendruomenės nariams, pavyzdžiui, sąžiningas ir nesavanaudiškas globėjų elgesys su globotiniais / našlaičiais, bet ir platesniame kontekste bendraujant su kitais žmonėmis.
Rankraštinėse totorių knygose greta religinių motyvų pateikiama pamokymų, aiškinimų, patarimų, kaip reikia elgtis kasdieninėse situacijose (gerbti vyresnį žmogų, būti vaišingam ir t. t.). Pamokymų, ritualų aprašymų turinys didaktinio pobūdžio. Tekstuose išryškėja ir kultūrinės paralelės. Iš gana plataus monografijoje aptariamo tekstų spektro išskirtinos tokios temos: pagarbos tėvui ir motinai, neturtėliui, našlaičiui ir prašančiajam, kaimynams, svečiams, vyresniems žmonėms. Paprotys realizuojamas artimiausioje aplinkoje — šeimoje, vėliau eksplikuojamas platesniame kontekste, kol tampa bendruomenine norma. Paprotys tampa kultūriniu invariantu, jungiančiu skirtingas kalbines tradicijas (plg. lietuvių posakis „Svečias į namus — Dievas į namus“). Bendravimo esmės nekeičia kaimynų priklausymas religinei konfesijai. Kaimynų santykiai gali būti trejopi: kai kaimynai ne musulmonai, jie yra tiesiog kaimynai; kai kaimynai musulmonai, jie kaimynai ir tikėjimo broliai; kai kaimynai giminės, jie kaimynai, tikėjimo broliai ir tie, su kuriais palaikomi brolystės ryšiai[9].
Tekstuose pasitaiko išrašų iš religinės literatūros, istorinių šaltinių, ritualinės tradicijos aprašymų, maldų formuluočių. <<Ти йестес панем и опекунем; одпусц нам, пожалуй и учин милосердза нам, бос ти йест налепший, одпускливый Буг>>[10]. Atkreipia dėmesį tos kitabų vietos, kuriose paprotinės teisės elementai išreikšti ypač aiškiai: <<Иак каже пан Бог суседав шановац. Старога кажнаго шануй >>[11]. Religinių vaizdinių vienovės paskirtis — sužadinti moralinio pobūdžio emocijas. Kai kurie motyvai kasdieniški, atspindintys būties cikliškumą: <<Кали у суботу воран кричиц, добруйу весц пачуйеш, падарожни человек прийдзе. Кали у недзелу воран кричиц, лиххуйу весц кеже. Кали у понедзелок кричиц рано, добруйу весц пачуйеш. Кали ве вторек кричиц рано, добруйу весц пачуйеш. Кали у середу рано кричиц, потреба укажеца, будзе битва. Кали у чецвер рано кричиц, треба од розбойникав сцерехчисе. Кали у патницу рано кричиц, прозби, жаданйе дойдзеш>>[12].
Kitabų tekstų paskirtis padėti konstruoti aiškų pasaulėvaizdį, nubrėžti tam tikrus religinius rėmus. Tekstuose galima įžvelgti tam tikrų intertekstualumo ženklų, kai iš autoriaus / perrašinėtojo gyvenimiškos patirties kylantys motyvai (dažniausiai sietini su papročių sritimi) persipina su religinėmis įžvalgomis.
[1] Plg. Górak-Sosnowska K. Muslims in Europe: Different Communities, One Discourse? Adding the Central and Eastern European Perspective // Muslims in Poland and Eastern Europe, ed. K. Górak-Sosnowska, University of Warsaw, The Faculty of Oriental Studies. 2011, p. 340—355.
[2] Титовец, Е.И. На стыке двух культур: рукописные книги белорусских
татаров [Электронный ресурс].– 2007. – Internetinė prieiga:
http://knizhkult.narod.ru/Titivetc.htm
[3] Muchliński A. Zródłosłownik wyrazów, które przeszły wprost czy pośrednio do naszej mowy z języków wschodnich. Petersburg, 1858.
[4] Кевра И. Ч. Китаб Ибрагима Хосеневича 1861 года из собрания национальной библиотеки Республики Беларусь как исторический источник. Дипломная работа, Минск, 2015, ст. 10.
[5] Bairašauskaitė T. Vietinis komponentas Lietuvos totorių sociokultūrinės tapatybės konstrukcijose (istoriografinis aspektas) // LDK tradicija ir tautiniai naratyvai. 2009, p. 265—281.
[6] Кевра И. Ч. Китаб Ибрагима Хосеневича 1861 года из собрания национальной библиотеки Республики Беларусь как исторический источник. Дипломная работа, Минск, 2015, ст. 11.
[7] Kasatkina N., Leončikas T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius, 2003, p. 47.
[8] Miškinienė G. Lietuvos totorių rankraštinė knyga: istorija ir tyrimų perspektyva // Knygotyra, 2010, Nr. 54, p. 207.
[9] Кевра И. Ч. Китаб Ибрагима Хосеневича 1861 года из собрания национальной библиотеки Республики Беларусь как исторический источник. Дипломная работа, Минск, 2015, ст. 36.
[10] „Tu esi ponas ir rūpintojas; atleisk mums, pasigailėk ir būk mums gailestingas, nes tu esi geriausias, atleidžiantis Dievas.“ // Антонович А. Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система. Вильнюс, 1968, ст. 63.
[11] „Kaip liepia Dievas, kaimynus gerbti. Kiekvieną seną [žmogų] gerbk.“ // Антонович А. Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система. Вильнюс, 1968, ст. 59.
[12] „Kai šeštadienį varnas šaukia, geros žinios lauk, pakeleivingas žmogus ateis. Kai sekmadienį varnas šaukia, blogos naujienos lauk. Kai pirmadienį ryte šaukia, gerą žinią sužinosi. Kai antradienį ryte šaukia, geros žinios lauk. Kai trečiadienį ryte šaukia, rūpestis atsiras, bus mūšis. Kai ketvirtadienį ryte šaukia, plėšikai kels rūpesčių. Kai penktadienį ryte šaukia, prašymų, norų lauk.“ // Антонович А. Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система. Вильнюс, 1968, ст. 72.