Prie kiekvienos sodybos buvo skirtingų plotų vaismedžių sodai su obelimis, kriaušėmis, slyvomis, vyšniomis ir įvairių rūšių vaiskrūmiais.
Žemė čia su priemoliu, lipni, sunkiai apdirbama. Žmones mylėjo žemę, buvo darbštūs ir sunkiai dirbo. Kaime darbų buvo daug, įvairių ir visų metų laikotarpiuose. Jo užtekdavo visiems – vyrams ir moterims, vaikams, vaikų seneliams ir invalidams pagal jų sugebėjimus. Darbo laikas ne fiksuojamas: nuo aušros (kažkiek po gaidžių giedojimo) iki sutemų. Ūkininkai turintys didesnius žemės plotus priimdavo samdinius laikiniems ar pastoviems ūkio darbams atlikti.
Vyko akivaizdus nenutrūkstamas žemės ūkio produktų gamybos procesas pagal nerašytą metų žemdirbių kalendorių kaip liaudies patarlėje „Darbas darbą veją“..
Kai tik iš žemės išeina pašalas prasideda jos tręšimas gyvulių mėšlu. Tai sunkus rankinis darbas, kai reikia iš tvarto per žiemą gyvulių supresuotą mėšlą pakrauti į vežimą ir išvežti laukus. Po to jį iškrauti iš vežimo ir smulkiai iškratyti – tolygiai paskleisti dirvos paviršiuje.
Kai žemės paviršius pradžiūsta – prasideda jos purenimas ir arimas. Nuotrauka žemiau.
Kai užauga žolė prasideda jos skubus pjovimas, džiovinimas ir vežimas į pastoges. Subręsta pasėtos grūdinės kultūros – skubus pjovimas, surinkimas.
Rudenyje – grūdinių kultūrų kūlimas, daržovių surinkimas, apdorojimas ir kaupimas žiemai. Žiema malkaruošis, surinkto derliaus dorojimas, sandeliavimas ir saugojimas ilgesniam naudojimui.
Tik darbo, valios ir užsispyrimo dėka žemėje derėjo grūdinės kultūros, daržovės ir vaismedžiai.
