1812 m. Napoleono I kariuomenė persikėlė per Nemuną. Tai buvo Didžiojo Imperatoriaus žygio į Rusiją pradžia. Šių įvykių 200 m. sukakčiai paminėti Kauno miesto savivaldybė organizavo persikėlimo ir Deltuvos mūšio rekonstrukciją. Mūsų karo istorijos klubas dalyvavo šiame renginyje. Kodėl mes jame dalyvavome? Truputis istorijos…
1812 m. birželio 16 dieną, lenkų generolas Sokonickis pasiūlė Napoleonui suformuoti pulką iš totorių. „Totoriai – drąsūs ir sąžiningi, jie tiesiog dega troškimu tarnauti šaliai, kurioje gimė ir kuri jau penki šimtai metų jiems suteikia kilmės privilegijų.“ Po kelių savaičių grafas Van Hogendorfas leido iš šalies totorių suformuoti kavalerijos pulką. Napoleonas norėjo, kad būtų suformuota tūkstančio vyrų kariuomenė, tačiau pavyko suformuoti tik vieną eskadroną. Jį sudarė majoras, 4 kapitonai, 7 leitenantai, jaunesnieji leitenantai ir 110 vyrų. Eskadronas nuo 1812 metų buvo įtrauktas į Imperatoriaus gvardijos sudėtį jaunosios gvardijos teisėmis. Majoras Mustafa Murza Achmatovič lapkričio mėnesio 23 dieną kreipėsi „Lietuvos kurjeryje“ į tautiečius ragindamas stoti savanoriais į eskadroną.
Pirmas eskadrono mūšis vyko savoje teritorijoje prie Vilniaus 1812 metų gruodžio 10 – 12 dienomis. Svarbūs asmenys tapo aukomis – majoras Mustafa Murza Achamatovičius buvo užmuštas, žuvo 10 karininkų, tarp kurių kapitonai Bolemskis, Iohim Murza Korickis, leitenantai Bila Murza Achmatovičius, Michalovskis… Eskadrone liko tik 30 žmonių. Laikinai jam vadovavo leitenantas Liubanskis. Poznanėje, kur eskadronas buvo išsiųstas performuoti, vadovavimą perėmė pasveikęs Sultanas Samuelis Murza Ulanas. Metų pabaigoje eskadrone buvo 63 kariai.
Eskadronas 1812 metais dalyvavo mūšyje su caro armija Kališe, 1813
metais Saksonijoje kovėsi kaip lenkų kariuomenės dalis I-me lengvosios kavalerijos ulonų pulke mūšiuose prie Lutzeno, Bautzeno, Wurscheno. Vėliau, gavę nedidelį pastiprinimą, kovėsi Drezdene, Peterswalde, Lowenberge, Weissenfelde, Altenburge, Leipzige, Hanau.
Totoriai kovėsi 1812 – 1813 metais Pranzūzijoje prie Brienne, Rothiere, Champaubert, Montmirail, Vouchamps, Viex-Maisns, Chateau-Thierry, Monterau, Mery-sur-Seine, la Guillotiere devant Troyes, Racourt, Fismes, Berry-au –Bac, Carbeny, Vraonne, Laon, Reims, Arcis –sur-Aube, Saint –Dizier, Vitry. Pranzūzijoje totoriai brangiai sumokėjo už ištikimybę – greit iš eskadrono liko kapitonas Ulanas, 48 puskarininkiai ir raiteliai.
Gegužės mėnesį kitataučių pulkai buvo paleisti. Tai buvo Lietuvos totorių Napoleono armijoje epochos pabaiga.
Taip pat turime pastebėti, kad caro kariuomenėje tarnavo daug Lietuvos totorių. Lietuvos totorių pulkas buvo suformuotas 1797 metais. Pagrindą sudarė buvę priešakinės sargybos pulkų kariai. Šio pulko veiksmus tikimės aprašyti kituose straipsniuose. Vis dėlto nėra žinoma, kad kada nors mūšio lauke būtų susitikęs totorius prieš totorių.
Nėra išlikusių totorių dalinių uniformų originalų. Nei Vilniaus, nei Kauno muziejai jų niekad neeksponavo. Prieš karą Krasinski muziejuje Varšuvoje buvo eksponuojamas totorių karininko kiveris. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą Krasinski rūmai buvo smarkiai sugriauti. Karinės ekspozicijos perkeltos į Varšuvos karo muziejų. Minėtas kiveris dabar eksponuojamas kaip Sikowskio kolekcijos dalis.
Mūsų Karo istorijos klubas priėmė sprendimą dalyvauti renginyje „Europa. Napoleonas I Kaune“. Po karo istorikų iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir kolegų iš Lenkijos konsultacijų pavyko atkurti karininko ir vėliavininko uniformas. Drabužių dizainerė Daina Rimkevičienė pagal žurnale „Tradicion“ pateiktą medžiagą pasiuvo uniformas ir vėliavos kopiją. Kiverį atkūrė istorikas iš Lenkijos Jacek Jaworskij.
Kauno renginys vyko birželio 2012 m. 22 – 24 dienomis. Renginio globėjai – Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija. Pagal istoriko A. Pociūno parengtą scenarijų buvo atkartojami įvykiai, kurie vyko prieš 200 metų. Napoleono kariuomenės persikėlimo per Nemuną ir susirėmimo su carine armija inscenizacija sulaukė didelio susidomėjimo. Nemuno ir Neries santakoje įsikūrė apie 700 karo istorijos klubų narių iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Čekijos, Austrijos ir Lietuvos. Birželio 23 dieną po pietų karo istorijos klubų pulkai pajudėjo Nemuno salos link. Pražygiavus miesto centru prancūzų kariuomenė valtimis ir pontonais persikėlė į dešinįjį Nemuno krantą.
1812 m. per šią upę ties Kaunu kėlėsi per 300 tūkstančių prancūzų ir
jų sąjungininkų. Šį sykį inscenizuotoje perkėloje dalyvavo apie 300 žmonių. Atplukdyti kariai buvo sutikti keliolikos tūkstančių žiūrovų plojimais ir caro armijos karių šūviais.
Deltuvos mūšio inscenizacija istoriškai turėjo vykti prie Ukmergės Deltuvos miestelyje. Organizatoriai nusprendė mūšio inscenizaciją vykdyti Kaune. Istoriškai prieš 200 metų Kaune mūšio nebuvo, nes caro armija atsitraukė. Inscenizacijos metu mūšio lauke užvirė tikra kova. Dalyvavo 39 kavalerijos žirgai, 14 pabūklų. Prancūzus į kovą vedė istorijos profesorius Olegas Sokolovas iš Maskvos, dėstantis Sorbonos universitete. Rusų ariergardui vadovavo maskvietis Aleksandras Gapenka. Konsultavo istorikas Arvydas Pociūnas.
Istoriškai Lietuvos totorių Kauno perkėloje per Nemuną prancūzų armijoje prieš 200 metų dar negalėjo būti. Šio renginio metu mūsų klubui buvo patikėta saugoti artilerijos dalinius. Šiame renginyje dalyvavo šeši mūsų klubo nariai: K. Z. Šafranavičius, A. Jakubauskas, J. Ridzvanavičius, D. Dzejanavičius, V. Rajackas ir naujas klubo narys K. Rajackas. Klubo nariai apdovanoti renginio ženklu. Viso renginio akimirkas įamžino mūsų fotografas E. Strioga.
Kaunas, 2012 m. birželio 23 d.
Šaltinis: laikraštis „Lietuvos totoriai“ 142-144 numeris