Įsitvirtinusi Lietuvoje Sovietų valdžia toliau vertė valstiečius vykdyti ankščiau minėtas ūkio prievoles, vadinamos “pyliavomis” ir mokėti įvairius mokesčius. Ūkininkams reikėjo nurodytą kiekį ir iki nustatyto termino pristatyti grūdų ir maisto produktų. Kiekvienais metais prievolės ir mokesčiai buvo didinami, o kontrolė griežtinama. Vėliau įvedė privalomą turto ir gyvulių draudimus, valstybės obligacijų išpirkimo įmokų prievoles.
Kaimuose prasidėjo kolūkių steigimo vajus. Rinko valstiečius į susirinkimus ir agitavo ne vargti individualiai, o burtis bendram kolektyviniam darbui kolūkyje (vad.kolchozu). Kaimiečiams buvo nesuprantama, nepriimtina ir vilionėms nepasidavė. Po pusmečio, vėl agitacija, vėl pažadai apie geresnį kolektyvinį gyvenimą kaime. Gyventojai pažadais nepatikėjo.
1948 m. paskelbė buožėmis ir liaudies kenkėjais artimus kaimynus – Stasį Aleknavičių (Paliepių k.), Juozą Baranauską (Adamonių k.), Stepą Chalecką (Carevščiznos k.) ir ištrėmė šeimas į Sibirą.
Paskelbė žemės, ūkinių pastatų, žemės ūkio technikos, padargų, arklių, vežimų, rogių ir kito turto nacionalizacija. Už jų naudojimą nustatė mokesčius. Bet tuo neapsiribota, kolūkių steigimas nepamirštas. Vėl agitacija, spaudimas, bauginimas, su pažadai, kompromisais ir išimtimis. Pažadėjo leisti nacionalizuotus arklius, padargus, kluonus, svirnus pasilikti ir naudotis nemokamai. Kiti agitaciniai susitikimai ir susirinkimai panašūs ir su tais pačiais tikslais ir kompromisais.
Valstietiška ir inertiška trauka prie savo žemės gaji. Kaip ir anksčiau valstiečiai ruošė dirvą, sėjo grūdus ir prižiūrėjo laukus. Subrendus rugių varpoms visi susirinko į talką greitai surinkti derlių. Padirbėjo, pajuokavo, išsiskyrstė ir suprato, kad dirbo kolūkiui. Tai buvo pirma ir paskutinė kolūkinė masinė rugiapjūtės talka kaime, apie 1950 m. užfiksuota nuotraukoje žemiau.
Metams pasibaigus naujai iškeptiems kolūkiečiams už darbadienius liko „katino ašaros“. Taip kartojosi keletą metų.
Darbų kolūkyje buvo apstu ir kasmet vis didėjo, o laiko, skirto pragyventi ir išlaikyti individualų ūkį, mažėjo. Laikui bėgant, buvusiuose nuosavos žemės plotuose kolūkio dalis didėjo, o asmeninio ūkio dalis mažėjo. Buvo nustatyti ribiniai plotai kolūkiečio sodybiniam sklypui, vadinami „arais“ ir pievų plotai gyvulių ganykloms bei šienavimui žiemai. Žmones vengė dirbti kolūkyje, daugiau plėtojo asmeninį namų ūkį. Kolūkiečiams neinantiems dirbti į kolūkį grasino įvairiomis nuobaudomis: mažinimu sodybinio sklypo ribas, mažinimu gyvulių ganyklų ir šienavimo pievų plotus, ne gausiantys kolūkio arklių ir padargų namų sklypui įdirbti ir kt. Kolūkinis darbas kaime pasidarė ne naudingas, ne išvengiamas ir prievartinis.
Rugiapjūtės talkininkai
Stovi iš dešinės: 1. Samuelis Chaleckas, 2. Chasienius Bairašauskas, 3. Aleknavičių įnamis, a/v nežinomas, 4. Stepas Bairašauskas (su pjautuvu), 5. Tomas Chaleckas, 6.Adomas Chaleckas, 7. Motiejus Chackas, 8. Ibrahimas Chaleckas, 9. Dovydas Abunevičius, 10. Jonas Jablonskas, 11. Juozas Mickonis, 12. Stepas Chaleckas. Sėdi iš dešinės: 1.Zofija Chaleckienė, 2. Emilija Bairašauskienė, 3. Rozalija Chaleckaitė, 4. Felicija Chaleckienė A., 5. Marija Jablonskienė, 6. Felicija Chaleckienė T., 7. StepasBazaravičius (brig.), 8. Juozas Černiauskas, 9. Elena Abunevičienė, 10. Neatpažinta mergaitė, 11. Marija Chaleckienė, 12. Aleknavičių įnamė, 13. Marija Jablonskienė.
Guli: Juozas Bairašauskas (centre), Tomas Chaleckas (kairėje).