Berke Sarajaus miesto gyvenime labai svarbią vietą užėmė pirkliai. XIII – XIV a. valdant mongolams, visose mongolų valstybėse pirkliams, ypač didelių prekybos namų ar artelių nariams, buvo skirta garbinga vieta. Chano Tochtamyšo jarlyke Jogailai 1393 metais vartojamas posakis „bazargan ortoklaryn“, t.y. „tavo pirklių artelės“. Nors šis posakis skirtas Jogailos pirkliams, šio termino atitikmenį „urtak“ mes randame ir rytų šaltiniuose, apibūdinančiuose Aukso Ordos ir Persijos valstybės pirklius, valdomus mongolų Chulagidų dinastijos. Vasafo istorijoje, žinomoje kaip „Tarich-i-Vasaf“, dažnai galima rasti terminą „urtak“, kuriuo turimas omenyje pirklys; dažnai šiuo terminu vadinami visi Berke pirkliai. Dar V. V. Bartoldas pažymėjo, kad terminas „urtak“, pavartotas pirkliui pavadinti apibūdina jį kaip „draugą reikaluose“, „kompanioną“, prekybos kompanijos narį.
Tas pats Vasafas pasakoja, kad Aukso Ordos pirkliai (urtak) turėjo didelių indėlių Tebrize, pas žymius šio miesto piliečius. Pirklių kompanijos ne tik laikė indėlius įvairiose prekybos ir amatininkų įmonėse, bet ir ėmė išpirkas, kaip minėta aukščiau, ištisų apskričių ir miestų mokesčius. Daugelis pirklių ar ištisų prekybos organizacijų buvo artimos chano valdžiai. Iš pirklių tarpo iškildavo aukščiausio rango pareigūnai (darugos, baskakai) ir dažnai net pasiuntiniai. Pirkliai ne kartą skolindavo chanams pinigų, kai jiems to reikėjo. Kai Egipto pasiuntiniui prireikė pinigų išpirkai už karalaitę Tulunbai, turėjusią ištekėti už Egipto mameliukų sultono, Uzbekas pasakė pastarojo pasiuntiniui: „mes įsakysime pirkliams paskolinti pinigų tiems, kuriems reikia įnešti išpirką, – ir įsakė jiems tai padaryti. Jis (pasiuntinys) pasiskolino dvidešimt tūkstančių dinarų grynu auksu ir įnešė juos“.
Jau buvo minėta, kokio pobūdžio buvo Aukso Ordos karavaninė prekyba, kuo prekiavo Sarajuose, Urgenče, Bulgare, Kryme, kokias prekes vežė iš Kinijos, Vidurinės Azijos, ką atveždavo iš Europos, ką tiekdavo pati Aukso Orda. Pabaigoje reikėtų sustoti ties prekyba žirgais, apie kurią taip detaliai rašo minėtasis XIV a. trečiojo dešimtmečio arabų keliautojas Ibn Batuta. Jis pasakoja, kad Dešt i Kipčiakas garsėjo savo žirgais. Geriausi iš jų kainavo nuo penkiasdešimties iki šešiasdešimties dirchemų. Šiuos žirgus išveždavo į daugelį šalių, ypač į Indiją. Karavanas siekdavo iki šešių tūkstančių žirgų. Juos siųsdavo pirklių kompanijos, vienam pirkliui tekdavo nuo šimto iki dviejų šimtų arklių. Kiekvienus 50 arklių aptarnaudavo atskiras piemuo. Šiaurės Indijoje, Multane pirkliai mokėjo muito mokestį už kiekvieną arklį – septynis dinarus sidabru. Aukso Ordos pirkliai uždirbdavo didelius pinigus, nepaisant išlaidų kelionei, rinkliavų. Savo arklius jie parduodavo ne pigiau nei 100 dinarų sidabru. Anot XV amžiaus septintojo dešimtmečio Venecijos pasiuntinio Josafato Barbaro, tuo metu Dešt i Kipčiakas į Iraną išveždavo iki keturiasdešimties tūkstančių žirgų.
Iš knygos „Aukso Orda, VI skyrius „Miestai Aukso Ordoje“, Leningradas, 1937 m., 107–118 psl. Pabaiga, pradžia „Lietuvos totoriai“ Nr. 7–8 (95–96), 9–10 (97– 98).