Chalilis (Ipolitas) Januševskis – garbingas Lietuvos totorių atstovas, paskyręs visą savo gyvenimą karo tarnybai.
Jis gimė 1845 metų gruodžio 23 dieną Vilniaus gubernijoje, dvarininkų šeimoje. Iki 19 metų buvo auklėjamas tėvų namuose. Dėl tolesnio profesijos pasirinkimo abejonių nekilo: jaunasis Chalilis nusprendė tapti kariškiu. Jis įrašomas eiliniu į 10-ąjį Permės pėstininkų pulką, kur po kurio laiko tampa jaunesniuoju karininku, o vėliau komandiruojamas mokytis į Vilniaus pėstininkų junkerių mokyklą. Mokymosi metais Januševskis perkeliamas į 102-ąjį Viatkos pėstininkų pulką, o už „pasižymėjimą tarnyboje“ jam suteikiamas praporščiko laipsnis ir jis paskiriamas eiti ginkluotės dalies vedėjo pareigas.
1868 metais tapęs paporučikiu, Januševskis įsitvirtina aukščiau minėtose pareigose. Vėliau jo tarnyba tampa susijusi su pulko iždu, kuriam jis vadovauja daugiau nei trejus metus. Per tą laiką jis paaukštinamas – tampa poručiku.
1871 metais jis jau eina 26 pėstininkų divizijos štabo vyresniojo adjutanto pareigas. Čia jis gauna štabskapitono antpečius (1874 m. gegužės 25 d.).
Chalilis (Ipolitas) Januševskis – Rusijos-Turkijos karo dalyvis.
1878 metų birželio 7 dieną Januševskis paskiriamas vyresniuoju kariuomenės štabo Bulgarijoje adjutantu. Už pasižymėjimą kare Januševskis gauna majoro laipsnį, apdovanojamas Šv. Anos trečiojo laipsnio ordinu su kardais ir juosta.
Po okupacinės kariuomenės štabo išformavimo Januševskį palieka sudaryti ataskaitą ir už stropią tarnybą apdovanoja Šv. Anos antrojo laipsnio ir Šv. Stanislavo antrojo laipsnio ordinais.
1881 metų vasarį jis išsiunčiamas į Charkovo karinę apygardą. Ten tarnaudamas už pasiekimus tarnyboje paaukštinamas iki papulkininkio. Vėliau jis išeina į atsargą, tačiau netrukus atšaukiamas ir išsiunčiamas į apskrities štabą, kur eina štabo karininko pareigas svarbiems pavedimams prie karinės apygardos vado.
1885 metais Januševskis gauna dar vieną ordiną, šįkart Šv. Vladimiro 4 laipsnio, o po dvejų metų už pasižymėjimą tarnyboje jis tampa pulkininku. 1888 metais pulkininkas Januševskis tampa Nežino apygardos karo vadu.
Vėlesniais metais jis komandiruojamas į Kijevo karinės apygardos štabą. Reguliariai būna komandiruotėse: Kozeleco mieste tikrina pasirengimą mobilizacijai (1897 metų spalis), Poltavoje – eina brigados vado pareigas (1898 m. gegužė–birželis), Gaisino mieste tikrina pasirengimą mobilizacijai (1898 m. spalis), Kremenčuge dalyvauja tikrinant civilinių įstaigų pasirengimą bandomosios mobilizacijos metu (1899 balandis).
1901 metais jis vėl vyksta į Poltavą: kovo mėnesį eina brigados vado pareigas, rugsėjį – komisijos, kuriai pavesta apsvarstyti projektą „Dėl naujų įskaitos ir šaukimo taisyklių žemesnio rango armijos ir laivyno atsargos šauktiniams į tikrąją tarnybą bei arklių, vežimų ir pakinktų iš gyventojų pristatymo, taip pat penkių kitų nutarčių projektų pakeitimo“, pirmininku.
1902 metais Januševskis eina Korenevo stoties pradinio etapo komendanto pareigas didžiųjų manevrų prie Kursko metu. Manevrus stebi caras.
1904 metų liepą jis vėl komandiruojamas į Poltavą eiti brigados vado pareigas. Tų pat metų spalį „už pasižymėjimą tarnyboje“ jis paaukštinamas iki generolo majoro ir paskiriamas į Vilniaus vietinę brigadą.
Vėliau ne kartą ėjo Vilniaus miesto įgulos vado pareigas. Apdovanotas Šv. Stanislavo pirmojo laipsnio ir Šv. Anos pirmojo laipsnio ordinais.
1910 metų balandį jam sueina 65 metai, jis gauna generolo leitenanto laipsnį ir tęsia tarnybą. 1912 metais Chaliliui (Ipolitui) Januševskiui įteikiamas ženklas už nepriekaištingą keturiasdešimtmetę tarnybą armijoje.
Tų pat metų spalio 20 dieną jis rašo prašymą Rusijos imperatoriui, kuriame
praneša, kad „gruodžio 23 pasiekęs ribinį amžių jis netenka galimybės tęsti karinę tarnybą“. Dėl to prašo išleisti į atsargą apdovanojant munduru ir pensija.
Prašymas nukeliavo į karinės apygardos štabą, kuris, pridėjęs trumpą pažymą, jį nusiuntė Karo ministrui su generolo leitenanto Škinskio ir štabo viršininko parašais. Prie rašto Škinskis pridėjo asmeninį prašymą Karo ministrui Suchomlinovui, kuriame pranešė, kad generolas leitenantas Januševskis 50 metų sąžiningai tarnavo kariuomenėje, atidavęs tarnybai visą savo sveikatą, ir tik maksimalaus amžiaus cenzas neleidžia šiam žymiam generolui tęsti jo labai naudingos tarnybos. Negana to, Škinskis kreipiasi į Karo ministrą, kad Januševskį išleistų į atsargą suteikiant jam infanterijos generolo laipsnį, atlyginant jam „už ilgą gerą tarnybą ir suteikiant moralinį pasitenkinimą, kad jo tarnyba buvo reikiamai įvertinta“.
Aukščiau išvardintų dokumentų pagrindu Vyriausiojo štabo pensijų skyriaus viršininkas Suchomlinovui nusiuntė atsakymą, kad paaukštinimo nuo generolo leitenanto iki tikrojo generolo „taisyklės nenustato ir toks paaukštinimas priklauso nuo aukščiausiosios malonės“. Anksčiau karininką išleidžiant į atsargą ir norint pakelti pensiją jam buvo pakeliamas laipsnis. Tačiau atsiradus naujiems tarnybos ir pensijų suteikimo nuostatams paaukštinimas atleidžiant karininką iš tarnybos prarado prasmę, nes išeinantys į atsargą karininkai buvo geriau aprūpinami pensija ir paaukštinimas jiems galėjo suteikti tik moralinį pasitenkinimą.
Tiesa, buvo dar viena detalė – norėdamas gauti paaukštinimą, Januševskis turėjo generolu leitenantu išbūti 6 metus, o jis išbuvo vos 2 metus ir 8 mėnesius.
Formaliai Karo ministras galėjo atmesti Škinskio prašymą, tačiau, kaip rašo pensinio skyriaus viršininkas, laipsnis galėjo būti suteiktas kaip padėka už tikrai gerą tarnybą. Todėl Januševskiui suteikta galimybė atsargoje nešioti tikrojo generolo skiriamuosius ženklus ir tituluotis prakilnybe. Tai buvo sąžiningas atlygis už beveik pusę amžiaus trukusią puikią karinę tarnybą.
1912 metų gruodžio 12 d. Suchomlinovas nusiuntė imperatoriui prašymą, kur pateikė trumpą Chalio (Ipolito) Januševskio charakteristiką ir paprašė leidimo atleisti jį iš tarnybos dėl amžiaus cenzo, išimties tvarka apdovanojant infanterijos generolo laipsniu, munduru ir pensija. Ant šio prašymo caro ranka parašyta „sutinku“. Aukščiausias įsakymas išleistas 1912 metų gruodžio 27 dieną.
1912 metų gruodžio pabaigoje Chalilis (Ipolitas) Januševskis, būdamas 67 metų, išimties tvarka gavo infanterijos generolo laipsnį, mundurą ir 4080 rublių pensiją.
Deja, tolimesnės informacijos apie šį žymų generolą stokojama. Tiksliai žinoma, kad jis kovodamas su bolševikais 1921 metais žuvo Poltavoje, ten ir palaidotas. Jo simbolinis kapas supiltas Bazorų kaime Alytaus rajone.