Apsigyvenus totoriams palei Nerį XVI a. Lukiškės tapo Vilniaus uostu. Čia vyko prekyba su miestais, esančiais prie Neries ir Nemuno. Jie sukūrė vandens kelią. Penkerių metų maskvėnų okupacija XVII a. ir Šiaurės karas XVIII a. pradžioje stipriai nuniokojo Lukiškes, bet gyvenvietė išliko. Didelę žalą padarė siautęs maras. Daug kam teko palikti Lukiškes. Ir tik 1968 m. gyvenvietė visiškai nustojo egzistavusi, nes sovietų valdžios sprendimai buvo žiaurūs ir negailestingi. Totorių Lukiškėms buvo paskelbtas nuosprendis. Totoriai neteko mečetės, kapinių, o paminklai, esantys kapinėse, buvo išvežti į Rasų ir Antakalnio kapines. Iš jų padaryti laiptai, kita dalis išvežta į akmens dirbtuves perdirbti. Jų likimas neaiškus iki šiol. Bendruomenė sunyko. Čia išdygo Mokslų Akademijos pastatai, kurie kaip vaiduokliai stūkso ir dabar niekam nereikalingi. Gaila, bet viskas nugrimzdo praeitin ir neįmanoma sugrąžinti to, kas buvo, tačiau mūsų pareiga yra įamžinti vietą, kur kadaise buvo įvykdytas žiaurus genocidas, nusinešęs pačias brangiausias relikvijas, pomirtinio gyvenimo ramybę, sunaikintą šventovę, pažemintą žmonių atmintį, atimtą garbę ir orumą tų žmonių, kurie kūrė ir puoselėjo šią vietovę per amžius. Šis negailestingas sovietinis buldozeris sugriovė žmonių viltis gyventi ir kurti, nusinešė brangiausią turtą, protėvių kapus. Daugelis čia gyvenusių žmonių paliko savo gimtąsias vietas ir išvyko gyventi svetur.
Šaltinis: laikraštis „Lietuvos totoriai“ 136-138 numeris