Pagal Mėnulio kalendorių šventomis dienomis laikomos penktadienis ir kelios metinės šventės. Svarbiausia iš jų – keliamoji Ramazan bairam šventė, trunkanti tris dienas. Pirmąją dieną, anksti rytą, musulmonai eina pasimelsti į mečetę. Po pamaldų imamas pasveikina maldininkus, o jie – imamą. Sugrįžę į namus pusryčiauja, kiti eina į miziarą (kapinės) pasimelsti už mirusius. Likusios dienos skirtos kaimynų lankymui.
Ašuro dieną švenčia Muharemo mėnesio 9 – 10 dienomis. Totoriai pasakoja, kad šventėje minima diena, kai pranašo Mahometo duktė Fatima laukė iš karo grįžtančių sūnų Huseino ir Hasano. Jų sutikimui virė kelis patiekalus. Gavusi žinią apie jų mirtį kautynėse, nusivylusi patiekalus sumaišė. Todėl totoriai, švęsdami Ašuro dieną, gamina tradicinį kompotą iš devynių rūšių vaisių, uogų ir ryžių. Tikrovėje šis patiekalas simbolizuoja devynias dienas nuo musulmonų Naujųjų Metų Muharemo pirmos dienos.
Ramazanas – griežto pasninko mėnuo. Lietuvoje pasninkaudavo vyresnio amžiaus musulmonai, kiti – mėnesio pradžioje, viduryje ir gale, t. y. keletą dienų. Ramazano metu mečetėse vykdavo vakarinės pamaldos, vadinamos taravich. Be kalendorinių švenčių buvo švenčiamas vienadienis Meuliud bairamas – Mahometo gimtadieniui atminti.
Kurban bairam šventė užtrukdavo keturias dienas. Pirmą dieną už mirusių ir gyvųjų sielas buvo aukojamas avinas, rečiau jautis arba karvė. Totoriai aiškina, kad Kurban bairam‘as švenčiamas Abraomo aukai atminti, kai šis Dievui paaukojo Ismailą (Biblijoje – Izaoką), bet Dievas jį pakeitė avinu.
Aukai skirtą gyvulį skersdavo prieš mečetę, besimeldžiant imamui ir parapijiečiams. Maldininkai išsidalindavo mėsą. Savininkas galėdavo pasiimti vieną aukojamo gyvulio dalį, o kita atitenka bendruomenei.
Iki pirmojo pasaulinio karo Vinkšnupių apylinkės gyventojai maldininkų pagausėjimą mečetėje pastebėdavo kovo mėnesį, dar laukuose esant sniego, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais. Religinėse apeigose dalyvaudavo ir karine apranga vilkintys totoriai, atvykę iš Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos Carinės Rusijos kariuomenės dalinių, įkurdintų po 1905 – 1907 m. revoliucijos įvykių.
Maldininkai apsigyvendavo pas kaimo gyventojus. Suaugusius ir vaikus stebino totorių religinės apeigos. Pavyzdžiui, kovo mėnesį juos matydavo besiprausiančius pro mečetę tekėjusio upelio vandeniu. Taip prieš pamaldas mečetėje totoriai atlikinėjo apsiplovimo ritualą. (1968 m. upelis priminė uždumblėjusį melioracijos griovį. Aut. pastaba).
Daugiau informacijos galima rasti knygoje „Lietuvos totoriai“ 2020m.