Aleksandras Romanovičius gimė 1871 metų balandžio 1 d. Vilniaus gubernijoje, dvarininkų šeimoje, mokėsi Polocko kadetų korpuse. Jis tarnybą pradėjo eiliniu junkeriu Nikolajaus kavaleristų mokykloje 1890 metų rugpjūčio mėn. Baigęs mokslus 1 atskyriu, jaunasis Aleksandras Romanovičius gavo dragūnų pulko leibgvardijos korneto laipsnį (1892 m.). Šiame pulke jis nuo 1895 iki 1898 metų vadovavo 6 eskadrono žvalgybai, per tą laiką tapo poručiku ir buvo apdovanotas keletu medalių. Tarp jų buvo apdovanojimas už darbą pirmajame visuotiniame gyventojų surašyme 1897 metais.
1899 m. Aleksandras Romanovičius dalyvavo stovykloje prie Vilmanstrando miesto Suomijos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei ten pat laikinai ėjo stovyklos ginkluotės vedėjo pareigas. 1900 m. jis buvo įtrauktas į „arklių, skirtų karo reikmėms, Novgorodo gubernijoje surašymą“.
Pirmąjį XX a. dešimtmetį A. Romanovičius ėjo pulko kvartirmeisterio pareigas, laikinai vadovavo eskadronams (1-ajam, 3-ajam, 6-ajam, 4-ajam), dalyvavo 2-osios gvardijos kavalerijos divizijos karininkų lauko išvykose, ėjo pulko mokymo komandos viršininko pareigas, buvo pulko teismo narys. Tuo laikotarpiu jis tapo rotmistru (1909 m.), buvo apdovanotas trimis ordinais: šv. Stanislavo 3-iojo ir 2-ojo laipsnio, šv. Anos 3-iojo laipsnio.
Iki Pirmojo pasaulinio karo A. Romanovičius toliau ėjo pulko teismo nario pareigas, buvo karininkų tvarkomojo susirinkimo komiteto pirmininkas. 1912 metais jis susirgo ir du mėnesius gydėsi Kaukaze, Piatigorsko mieste. 1913 metais karininkų susirinkimas išrinko A. Romanovičių karininkų teismo nariu, jis apdovanojamas šv. Anos 2-ojo laipsnio ordinu ir gauna pulkininko laipsnį.
1914 m. A. Romanovičius tapo jaunesniuoju pulko štabo karininku, pulko teismo pirmininku, laikinai ėjo pulko ūkio dalies vado padėjėjo pareigas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis siunčiamas į frontą, kur demonstruoja nepaprastą drąsą. Už tai apdovanojamas ordinais: šv. Vladimiro 2-ojo laipsnio su kardais ir kaspinu (1914 m. spalis), šv. Anos 4-ojo laipsnio su užrašu „Už narsą“ (1915 m. vasaris), kardais turimam šv. Anos 2-ojo laipsnio ordinui (1915 m. vasaris).
1915 metais A. Romanovičių išbraukė iš dragūnų pulko leibgvardijos ir paskyrė 12-ojo Kališo pasienio raitininkų pulko vadu, taip pat apdovanojo kardais turimam šv. Stanislavo 2-ojo laipsnio ordinui ir bronziniu medaliu už puikią visuotinę mobilizaciją 1914 metais.
1916 metais jis gavo dar vieną šv. Vladimiro 3-ojo laipsnio ordiną. Tais pačiais metais, naktį iš lapkričio 15 į 16, priešo atakos prie Zalesjės kaimo Minsko gubernijoje metu jis buvo apnuodytas dujomis.
1917 metais gegužės 20 d. A. Romanovičius perkeliamas tarnauti Suomijos pasienio jungtinės divizijos 2-osios brigados vadu. Po 4 mėnesių jis paaukštinamas ir tampa generolu majoru. Kol nebuvo divizijos vado, Romanovičius laikinai ėjo jo pareigas, o spalį buvo patvirtintas divizijos vadu.
1918 m. sausio mėn. 29 d. pagal Liaudies karo reikalų komisariato įsakymą A. Romanovičius atleidžiamas į atsargą. Akivaizdu, kad jis buvo atleistas vėliau, nes pagal 1918 metų kovo 6 dienos įsakymą 42 armijos korpusui A. Romanovičius paleidžiamas 2 mėnesiams atostogų dėl ligos.
Kitą dieną jis gauna atestatą:
„Šio rašto pateikėjui Suomijos pasienio jungtinės divizijos vadui A. Romanovičiui skiriamas išlaikymas pagal einamas pareigas, – šeši šimtai rublių iki š. m. balandžio 1 dienos, o demobilizacijos atveju pagal 42 armijos korpuso likvidacinės komisijos įsakymą tokio pat dydžio pašalpa, kas pasirašyta ir patvirtinta valstybiniu antspaudu. Suomijos pasienio jungtinės divizijos vadas (parašas), vyresnysis adjutantas (parašas), 1918 m. kovo 7 d., Vyborgo miestas, Nr. 924…“
Besigydydamas 1918 m. balandžio 4 d. A. Romanovičius Vyriausiajam štabui pateikė prašymą, kuriame dėl demobilizacijos iš kariuomenės ir sveikatos būklės prašė priskaičiuoti jam priklausančią pensiją su emeritūra iš Peterhofo iždo. Rašte jis taip pat pranešė, kad nuo 1918 sausio 1 d. gauna „išlaikymą pagal naują skaičiavimą – 600 rublių per mėnesį“.
Prie prašymo buvo pridėtas tarnybos lapas, kurį išdavė 42-ojo armijos korpuso štabas, bei liudijimas apie ligą iš Peterhofo karinės ligoninės. Prašymo pabaigoje nurodoma jo gyvenamoji vieta: Peterhofas, dragūnų pulko kazarmai, 17 butas.
1918 metų balandžio 22 dieną A. Romanovičiui paskiriama 450 rublių 17 kapeikų pensija iš karinės emeritinės kasos.
Vyriausiasis štabas, gavęs generolo A. Romanovičiaus prašymą, balandžio 8 d. išsiuntė paklausimą į Maskvos apskrities karinę-sanitarinę valdybą dėl jo sveikatos būklės. Tačiau atsakymas pasimetė. Tuomet pakartotiniame paklausime, kuris buvo išsiųstas spalio 29 dieną, buvo prašoma „pagreitinti atsakymą ir pateikti išvadas dėl buvusio generolo majoro Romanovičiaus teisės į pensiją…“.
1918 m. lapkričio 11 d. sanitarinė valdyba pateikė atsakymą: „Išvada dėl buvusio generolo majoro Romanovičiaus teisės į pensiją persiųsta į Vyriausiąjį štabą š. m. birželio 18 d.“. Šis įrašas fiksuotas lapkričio 20 d. Greičiausiai sumaištyje, kilusioje dėl intervencijos ir Pilietinio karo, dokumentas buvo pamestas. Tačiau po savaitės A. Romanovičius gavo raštą, kuriame pranešama, kad jam paskirta pensija iš Valstybės iždo – 2292 rubliai 60 kapeikų per metus ir „šios pensijos mokė jimas bus vykdomas iš Petrogrado valstybės rūmų Peterhofo iždo“. Be to, jam buvo paskirta metinė 645 rublių pensija iš emeritinės kasos.
Tų pačių metų lapkričio 26 d. A. Romanovičiaus vardu išrašomas pensinis liudijimas Nr. 29666.
1918 m. gruodžio 6 d. Maskvos apskrities karinė-sanitarinė valdyba į Vyriausiojo štabo pensijų skyrių atsiunčia išvados „dėl buvusio generolo majoro Romanovičiaus teisės į pensiją“ kopiją.
Vyriausiame štabe šis dokumentas buvo datuotas 1918 m. gruodžio 12 dieną, o po keleto dienų gruodžio 17 d. Romanovičiaus vardu ateina dar vienas raštas:
„Jums paskirta pensija iš Valstybės iždo – 2465 rubliai 40 kapeikų vietoj anksčiau paskirtos 2292 rublių 60 kapeikų pensijos iš Peterhofo iždo…“ „Pensija iš emeritinės kasos – 645 rublių per mėn. lieka be pakitimų“.
Tą pačią dieną A. Romanovičiui išrašomas pensinis liudijimas Nr. 32188.
Pagal ankščiau nusistovėjusią tvarką Tarybų valdžia jam paskyrė 3110 rublių 40 kapeikų pensiją.
Tarnybos lapo sudarymo metu A. Romanovičiaus šeimyninė padėtis buvo tokia: žmona – valstybės patarėjo Bazarevskio dukra Žana Davydovna bei trys vaikai: sūnus Stepanas (1899 m.), dukra Sofija (1902 m.), dukra Marija (1914 m.). Visa šeima išpažino islamą.
Pensija, kurią generolui Aleksandrui Romanovičiui paskyrė Tarybų valdžia, jis nepasinaudojo, nes su generolu M. S. Sulkievičiumi išvyko į Krymą, turėdami vilties atkurti nepriklausomą totorių valstybę. Po Krymo Demokratinės Respublikos žlugimo generolas grįžo į atgimstančią Lenkiją ir vadovavo Mustafos Achmatovičiaus totorių ulonų pulkui bei 7-ajai raitininkų brigadai, kuri dalyvavo lenkų-sovietų kare Ukrainoje, o 1920 m. gegužės 7 d. dalyvavo užimant Kijevą.
1921 metais jis atsistatydino iš kariuomenės ir apsigyveno Vilniuje. Čia jis aktyviai įsijungė į totorių visuomeninį gyvenimą. Jo pastangomis buvo atstatyta sudegusi mečetė Nekrašiūnuose. Penkerius metus A. Romanovičius vadovavo Vilniaus musulmonų religinei bendruomenei. Tuo pat metu buvo Vilniaus apskrities teismo garbės teisėjas, taip pat dalyvavo karininkų sąjungos veikloje.
Generolas Aleksandras Romanovičius mirė 1934 metų lapkričio 17 d.