Manoma, kad pirmoji mečetė Keturiasdešimt Totorių kaime buvo pastatyta
dar Vytauto Didžiojo laikais, iki 1430 m. Tačiau pirmą kartą šio kaimo mečetė paminima traktate Risale-i-Tatar-i-Lech. Šį kūrinį 1558 m. sukūrė nežinomas Lietuvos totorius, per Stambulą atlikęs piligriminę kelionę į šventus musulmonams Mekos ir Medinos miestus. Pasakojimą apie LDK gyvenančius savo gentainius jis parašė Osmanų sultono Suleimano Šauniojo vizirio prašymu. Traktato autorius Keturiasdešimt Totorių kaimą priskyrė reikšmingiausioms Lietuvos totorių gyvenvietėms, turinčioms dideles mečetes.
Remiantis istoriniais dokumentais, pirmą kartą Keturiasdešimt Totorių
kaimo mečetė buvo atstatinėjama 1615–1616 m., tačiau nežinoma, dėl kokios priežasties. Vėliau, 1812 m. Napoleono žygio į Maskvą metu, kaimo mečetė buvo sudeginta prancūzų kariuomenės ir atstatyta 1815 m. Vėlesniais laikais, 1928–1929 ir 1932 metais, ji buvo remontuojama, o pilnutinai restauruota ir atidaryta tikintiesiems 1993 m. spalio mėn.
Ši mečetė unikali tuo, kad vienintelė Lietuvoje neturi michrabo – nišos, rodančios kryptį į Meką. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – nedidelis medinis, apkaltas vertikaliomis lentomis stačiakampio formos pastatas su keturšlaičiu, anksčiau dengtu skiedromis, o dabar skardiniu stogu. Ant stogo į viršų stiepiasi nedidelis bokštelis – minaretas, viršuje vainikuotas Islamo simboliu – pusmėnuliu. Mečetė padalinta į dvi dalis – vyrų ir moterų. Vyrų dalis didesnė, atskirta nuo moterų pusės siena su niša viduryje. Iš moterų pusės ši niša užkabinta audeklu. Antrame aukšte moterims ir vaikams įrengtas balkonas. Galiniame mečetės fasade paskutinės restauracijos metu vietoj dviejų buvusių prieangių įrengtas vienas bendras. Visų Lietuvos totorių mečečių, tame tarpe ir Keturiasdešimt Totorių, interjeras kuklus. Sienos papuoštos muhirais – ištraukomis iš šv. Korano. Anksčiau kaimo mečetės grindys buvo padengtos žalios spalvos audeklais, dabar išklotos minkštais kilimais. Mečetės centre stovi minbaras – sakykla, iš kurios dvasininkas sako pamokslus.
Sovietiniais metais būta didelių suvaržymų lankytis mečetėje, ji neremontuota, buvo avarinės būklės. Tik 1982 m. kaimo gyventojams pavyko įregistruoti religinę bendruomenę.
Žinomas istorinis faktas, kad pasibaigus mūšiams Lietuvos totoriai savo
dalinių vėliavas iškabindavo mečetėse. Totorių vėliavos buvo ženklintos
arabiškais rašmenimis ir apsiuvinėtos sidabro galionu. Istorikas Stanislavas Kričinskis mini, kad tarpukaryje lankydamasis Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje, jos palėpėje tarp įvairių daiktų matė ulonų vėliavos, su kuria totoriai dalyvavo 1794 m. T. Kosciuškos sukilime, kotą su mediniu rutuliu per vidurį, ant kurio dar buvo likusios vinys su nemažomis medžiagos skiautėmis. Šis vėliavos kotas (raja) dabar saugomas ir eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Deja, medžiagos fragmentų, kuriuos mini S. Kričinskis, ant jo neišliko.
Religinis Keturiasdešimt Totorių kaimo gyvenimas nieko nesiskiria nuo kitose vietovėse gyvenančių Lietuvos totorių. Mečetė yra religinio gyvenimo centras, tikintieji į mečetę renkasi kiekvieną penktadienį ir per didžiąsias šventes – Ramadan Bairamą (pasninko pabaigos šventę) ir Kurban Bairamą (aukojimo šventę). Be to, daugelis totorių uoliai lanko Taravicho maldas, kurios vyksta kiekvieną Ramadano mėnesio vakarą iki pat Ramadan Bairamo šventės. Nors tarybiniais metais buvo bandoma atpratinti žmones nuo lankymosi mečetėje ir įvedami įvairūs ribojimai, Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojai palaipsniui atkuria primirštas religines tradicijas. Kaip pavyzdį galima paminėti vakarienes – iftarus Ramadano mėnesį, pasibaigus dienos pasninkui.
Keturiasdešimt Totorių mečetės imamai – Mortuza Vrublevskis (1630),
Gazejus Machmetas Alucevičius (1795), Chuseinas Muravskis (1818-1819),
Danielius Šablovskis (1834-1835), Danielius Šabanovičius (1841), N. Šablovskis (1852), Janas Suleimanovičius (1856-1894), Juzefas Poltoržyckis (1895-1896), Stefanas Poltorakevičius (1896-1915-1925?), Jachja Aleksandrovičius (1938), Alejus Gembickis (1939-1944), Alejus Šabanovičius (1950-1990), Ramazanas Krinickis – nuo 1991 m. iki dabar.