LIETUVOS TOTORIŲ BENDRUOMENĖ VAKAR IR ŠIANDIEN

Prof. dr. Adas Jakubauskas

Lietuvos totorių bendruomenė turi seną ir garbingą istoriją, kuria gali teisėtai didžiuotis. Per tuos ilgus šešis šimtmečius Lietuva jiems tapo Tėvyne.

Be jokios abejonės, didžiausią indėlį totoriai įnešė dalyvaudami Žalgirio mūšyje, tarnaudami gentinėse vėliavose, o vėliau Priešakinės sargybos pulkuose LDK ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės sudėtyje, dalyvaudami visuose be išimties karuose iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Ketverių metų Seimo laikotarpiu plačiai buvo žinomos generolo Juzefo Bielako, pulkininkų Jakubo Azulevičiaus, Mustafos Baranovskio, poručiko Aleksandro Achmatovičiaus, vardai, pasiaukojančiai kovojusių LDK saulėlydžio laikotarpiu ir Kosciuškos sukilimo metu.

Totoriai dalyvavo ir lemiamose kautynėse Varšuvos Prahos gynime 1794 m.lapkričio 4 d. Šiose kautynėse dalyvavo Priešakinės sargybos antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir penktasis pulkai.  Šis pralaimėjimas lėmė Respublikos, o drauge ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žlugimą.[1]

Totoriai karo istorijai davė ulonų kavaleriją. XVIII a. šis pavadinimas atsirado nuo totoriaus pulkininko Aleksandro Ulano pavardės. Ulonai sutinkami ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet Saksų, Napoleono, carinės Rusijos o vėliau ir kituose  kariuomenėse.

Lietuvos totoriai karininkai pasižymėjo aukštomis moralinėmis savybėmis, todėl jiems buvo patikimos dalinių iždininkų, intendantų, karininkų garbės narių bei pirmininkų pareigos. Karo tarnybai jie buvo ruošiami nuo pat vaikystės. Iš mažos totorių bendruomenės, kurios nariai dabar gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje kilo apie 50 įvairių kariuomenių generolų. Žinomiausi iš jų: infanterijos generolas Chalilis (Ipolitas) Januševskis, generolai leitenantai Jakovas Juzefovičius, Chalilis Bazarevskis, Aleksandras Tuhan-Mirza Baranovskis, Konstantinas Kričinskis, Suleimanas (Maciejus) Sulkevičius, generolai majorai Tamerlanas Bielakas, Aleksandras Maliušickis –Ulanas, Samuilas Kričinskis, Aleksandras Romanovičius, Davidas Sulkievičius, Josifas Sulkievičius, Iskanderas Talkovskis ir kiti.Vienas jų – generolas leitenantas Suleimanas (Maciejus) Sulkevičius 1918 m. dalyvavo kuriant  Krymo Liaudies Respubliką, ir buvo jos ministru pirmininku. Tačiau ši valstybė gyvavo kiek ilgiau negu septyniasdešimt dienų. Po jos žlugimo jis prisidėjo prie Azerbaidžano Demokratinės Respublikos  kariuomenės kūrimo 1919 –1920 m. Deja, 1920 m. bolševikų buvo suimtas ir sušaudytas.

Tarpukario laikotarpiu ne vienas totorius stojo į besikuriančios Lietuvos kariuomenę. Paminėtini pulkininkas Juzefas Bazarevskis, pulkininkas- leitenantas Aleksandras Makulavičius, Juozas ir Romualdas Kalinos – pulkininkas ir pulkininkas – leitenantas.

Dauguma Lietuvos totorių jaunimo tarpukario Lietuvoje tarnavo 2-ojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų pulke Alytuje.

Ir šiandien nepamiršta ši graži tradicija – Lietuvos kariuomenėje tarnauja keletas Lietuvos totorių karininkų.

XX a. pradžioje, be karybos, totorių inteligentija pradėjo rinktis kitas profesijas: atsirado totorių gydytojų, advokatų, mokslininkų, valstybės tarnautojų. Tuo tarpu paprasti žmonės, tradiciškai, vertėsi daržininkyste, odų dirbimu, vėžėjavimu. Šis totorių verslas buvo net monopoliniu virtęs, trukęs iki geležinkelio atsiradimo. Totoriai vežėjai nuo seno gabendavo krovinius dideliais atstumais – pasiekdavo Krokuvą, Poznanę, net Krymą. Štai ką apie Naugarduko totorius vežėjus rašo poeto Adomo Mickevičiaus brolis Pranciškus: „Pas visus galima priskaičiuoti 2000 arklių, visuomet paruoštų kinkyti, bet ir tuos dažnai sunku pasamdyti važiuoti, kai ateina laikas kontraktams Dubne, Kijeve, Vilniuje, Minske ir kitur […]. Jų arkliai maži, stiprūs, įpratinti bėgti, kad ir tolimiausioje kelių savaičių kelionėje […].Garsėja sąžiningumu, kiekvienas, kad ir vargingiausias totorius, pasiųstas ar su didele grynųjų pinigų suma, ar su kokiomis vertybėmis, ar svarbiais slaptais popieriais, niekuomet neapvils pasitikėjimo. Nepasitaikydavo, kad totorių teistų už  kriminalinį nusikaltimą, piktadarystę“.[2]

Totoriai – odminiai nuo seno garsėjo išdirbtų odų kokybe, jų dirbtos odos buvo minkštos ir patvarios. Deja šis amatas baigia nunykti, tačiau ir šiandien dar yra žmonių, žinančių odininkystės ir kailiadirbystės paslapčių. Todėl šį senąjį totoriškąjį amatą vertėtų išsaugoti kaip Lietuvos materialiojo paveldo objektą. Nemažiau garsūs buvo ir totorių daržininkai, parduodavę savo produkciją Kauno, Alytaus ir Vilniaus turguose. O kas gi nežino totoriškų patiekalų – koldūnų ir garsiojo Šimtalapio? Lietuvos totorių moterų dėka išsaugotas mūsų tautos kulinarinis paveldas yra vertinamas ir užima deramą vietą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Totorių kultūra suklestėjo tarpukario Vilniuje, kuomet šis miestas tapo pagrindiniu totorių kultūros centru. Iš kadaise, XX amžiaus pradžioje Sankt Peterburge veikusio totorių studentų ratelio, kurio pagrindiniai veikėjai apsigyveno Vilniuje, kai po revoliucijos Rusijoje nesėkmingai bandė padėti savo kraujo ar tikėjimo broliams įkurti nepriklausomas valstybes Kryme ir Azerbaidžane. Būtent jų dėka susikūrė galingas totorių kultūrinio ir religinio atgimimo Sąjūdis, ir iš Vilniaus buvo siunčiami stiprūs totorių bendruomenės atgimimo impulsai į visas totorių bendruomenes. Čia pirmiausiai paminėtini broliai Leonas ir Olgierdas Kričinskiai, šio judėjimo iniciatoriai. Į atgimstantį kultūrinį ir religinį  gyvenimą įsijungė būrys totorių inteligentų: teisininkų, literatų, karininkų, dvarininkų.  Leono ir Olgierdo Kričinskių pastangomis Vilniuje pradėti leisti fundamentalūs, ir šiandien savo svarbos nepraradę Totorių metraščiai. Pirmasis tomas pasaulį išvydo 1932 m., tiesa kiti du išleisti jau ne Vilniuje: antrasis – 1935 m. Zamosciuje, trečiasis – 1938 m.Varšuvoje. Trečiame leidinio tome,  Stanislavas Kryčinskis spausdina savo garsųjį veikalą „Tatarzy Litewscy. Proba monografii“ („Lietuvos totoriai. Monografijos bandymas“). Buvo parengtas ir ketvirtasis tomas, bet dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, nebuvo išleistas. Vilniuje įkuriamas totorių muziejus, archyvas ir biblioteka, išrenkamas muftijus, kuriuo tampa žinomas orientalistas, Berlyno universiteto filosofijos daktaras Jakubas Šinkevičius, įkuriama Lenkijos totorių kultūros ir švietimo sąjunga, kurios pirmininku išrenkamas Olgierdas Kričinskis.

Nors Nepriklausomos  Lietuvos totorių bendruomenėje ir nebuvo tokių iškilių intelektualų kaip Vilniuje, vietos totorių bendruomenė taip pat išgyveno pakilimą. Pirmiausiai tai pasakytina apie Raižius, tradiciškai vadinamus Lietuvos totorių Meka. Tarpukario Lietuvoje šis ir greta esantys kaimai sudarė labai didelį totorių gyvenamą arealą, siekiantį keletą kvadratinių kilometrų. Čia labai stipriai buvo kultivuojama totorių tradicija. Ilgus dešimtmečius vietos parapijos imamu (dvasininku) buvo Adomas Chaleckas, atmintis apie kurį ir šiandien gyva tarp parapijiečių. Kaimą juosia 13 senkapių, o tai byloja apie jo garbų amžių. Raižių mečetėje stovintis mumberas (sakykla), 1889 m. išgelbėtas iš sudegusios Bazorų mečetės yra seniausias musulmoniškojo  materialiojo sakraliojo meno paminklas Lietuvoje, kuriame totoriaus dailidės ranka išraižyta data – 1684 m., yra labai brangi relikvija. Prieš karą Raižiuose ir apylinkėse gyveno daugiau kaip 120 gyventojų – totorių.

Intensyvus totorių gyvenimas vystėsi ir  laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune. Dar XX a. pradžioje totoriaus mecenato chadži Aleksandro Iljasevičiaus Kauno totorių bendruomenei dovanotoje žemėje buvo nuspręsta pastatyti mečetę. Ją buvo planuojama atidaryti 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 mirties metines, tačiau dėl lėšų stygiaus, mečetė duris atvėrė 1933 metų liepos 15 d. 523-ųjų Žalgirio mūšio metinių dieną. Ji buvo pastatyta pulkininko Chalilio Janušausko ir jo suburto komiteto rūpesčiu. Mečetės statyba vyko trejus metus. Simboliška, kad įvertinusi totorių nuopelnus Lietuvos valstybei, mečetės statybai pinigus išskyrė tautininko Augustino Voldemaro vyriausybė. Imamo pareigas mečetėje nuo 1937 m. iki 1944 m. atliko Mustafa Chaleckas. Tačiau nepavydėtinas jos likimas: pirmą kartą mečetė buvo uždaryta 1941 metais prieš karo pradžią. Jau tuomet ji tapo išgrobstyta: išdaužti vitražiniai langai, pavogti kilimai, išneštas senovinis rankraštinis Koranas, baldai. Nuo mečetės minareto nuluptas skulptoriaus P. Rimšos darbo kunigaikščio Vytauto Didžiojo bareljefas. Mečetė veikė karo ir pokario metais. Tačiau 1947 metais vėl buvo uždaryta. Pradžioje jos patalpose įrengta archyvo fondų saugykla, apie 1950 m. jos atiduotos mėgėjiškam cirkui. Vėliau joje įrengta skaitykla. Galiausiai, 1986 metų ji buvo perduota M.K. Čiurlionio dailės muziejui, kuris  tam tikrą laiką panaudojo ją  kaip savo eksponatų saugyklą.

Kauno mečetė bendruomenei buvo grąžinta ir lankytojams duris atvėrė tik 1991 m. liepos 5 d, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Kalbant apie žinomas totorių gyvenvietes, negalime nepaminėti Keturiasdešimties totorių kaimo, kuris įdomus tuo, kad iki mūsų dienų yra išlaikęs totorių kaimui išskirtinus bruožus: jame yra daug gatvelių, keliukų, jiems būdingi statūs susikirtimai. Kaimo tyrinėtojo J. Jurginio nuomone ši gyvenvietė yra unikali Vilniaus krašte. Jo manymu, daugiakelio kaimo forma buvo paveldėta iš stepių. Keturiasdešimt totorių kaime stovinti mečetė yra viena seniausių Lietuvoje. Įdomus praeities faktas – joje buvo kabinamos totorių pulkų vėliavos. Dar ir šiandien mečetėje galime pamatyti totorių vėliavos kotą – rają, su kuria jie dalyvavo Kosciuškos sukilime 1794 m.

Ne mažiau žinomas ir Nemėžio kaimas, esantis šalia Vilniaus. Kaimas garsus tuo, kad greta jo buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vasaros rezidencija. Kukli šio kaimo mečetė statyta kunigaikščių Kričinskių lėšomis, kurių šeimos nekropolis yra senoje kapinių dalyje.  Šiose kapinėse palaidota nemažai žymių žmonių, vienas jų – aukščiau paminėtas hadži Aleksandras Iljasevičius, 1913 m. atlikęs piligriminę kelionę į Meką. Totorių tarpe jis garsus tuo, kad didžiąją savo turto dalį skyrė mečetėms, religijos reikalams ir vargšams remti.

Pokaryje dar veikė Vilniaus Lukiškių mečetė. Pastaroji medinė mečetė besiplečiant Vilniui atsidūrė miesto centre. Ji buvo uždaryta, o 1968 m.– nugriauta, jos vietoje pastatyti Lietuvos TSR mokslų akademijos institutai. Mizaras – ( kapinės ) taip pat buvo sunaikintas.

Tarybinis laikmetis, deja, atnešė visišką bendruomenės sustabarėjimą. Geriausi jos žmonės žuvo karo metu, arba bijodami represijų, buvo priversti emigruoti. Komandinė – administracinė ir kolūkinė sistema sugriovė per amžius nusistovėjusias bendruomeninio gyvenimo tradicijas. Buvo baiminamasi, kad jeigu sistema išliks dar bent 50 metų, tuomet totorių bendruomenė Lietuvoje išnyks. Laimei taip neatsitiko. Nors nūnai turime pilną saviraiškos laisvę, tačiau ir šiandien egzistuoja ne mažiau pavojų nutautėti, negu jų buvo anuomet.

Šiandien Lietuvos totorių bendruomenę palietė tie patys veiksniai, kaip ir visos Lietuvos visuomenę: nemažai bendruomenės narių išvažiavo ieškoti skalsesnės duonos į Airiją, Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas ir visų išvykusiųjų sugrįžimas į Lietuvą yra abejotinas. Statistikos skaičiai kiek neramina: pagal 1989 m. surašymą totorių Lietuvoje gyveno 5100, visuotinis gyventojų surašymas, atliktas 2001 m. pateikia niūresnį vaizdą: Lietuvoje gyveno 3235 totorių tautybės žmonės, o per 2011 m. visuotinį surašymą užregistruoti 2793 Lietuvos totoriai.

Paradoksas – nors sovietiniais metais tautiškumas ir religija nebuvo toleruojami, tačiau tais laikais  per metines musulmonų šventes vienintelė veikusi Raižių mečetė būdavo sausakimša. Dabar, kuomet niekam netrukdoma laisvai išpažinti religiją, mečetėse žmonių ženkliai sumažėjo.

Praradimus, kuriuos Lietuvos totorių bendruomenė patyrė tarybiniais metais galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Šiandien šalia Vilniaus žinomos dvi totorių gyvenvietės – Keturiasdešimt totorių ir Nemėžio kaimai, o ne taip seniai jų buvo žymiai daugiau: Kozaklarai, Kolnolarai, Merešlėnai, Melekonys, Liudvinavas, Kazbėjai, Afindzėvičiai, Kaišialakiai, Vilniaus Lukiškės. Šiandien šių kaimų jau nebėra. Ne visi jie buvo skaitlingi, bet jie buvo, juose gyveno totoriai. Toks pat likimas ištiko Vinkšnupių kaimą Vilkaviškio rajone bei Bazorų ir Žadiškių kaimus Alytaus rajone  ir dar keletą kitų. Dabar apie juos byloja tik į žemę susmigę seni kapinių akmenys.

Po penkių tarybinės santvarkos dešimtmečių Lietuvos totorių  bendruomenė atsikūrė 1988 m. rugsėjo mėnesį. Per tuos metus nuveikta nemažai: suremontuotos sandėliais paverstos mečetės, suburtos organizacijos, vienijančios Lietuvos totorius.

Pagarbos nusipelno pirmieji atkurtos Lietuvos totorių draugijos lyderiai – žurnalistas Mensaidas Bairaševskis bei Kauno Technologijos universiteto docentas, daktaras Romualdas Makaveckas, kurio iniciatyva 1996 m. buvo įkurta Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga, didžiausia Lietuvos totorius jungianti organizacija. 1995 m. sausio mėn. pradėtas leisti laikraštis  „Lietuvos totoriai“. Šis leidinys bendruomenės narius informuoja apie būsimus ar įvykusius renginius, jame talpinami aktualūs visai bendruomenei skelbimai. Jis fiksuoja totorių bendruomenės istoriją, rašo apie atskirus žmones. Kažkas paskaičiavo, kad sudėjus visus laikraščio „Lietuvos totoriai“ numerius į vieną komplektą, susidarytų virš 1400 puslapių A4 formato knyga…

Likimo taip buvo lemta, kad Lietuvos totorių bendruomenės gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Galime pasidžiaugti atkurtais ryšiais su Lenkijos ir Baltarusijos totoriais. Šiandien Lietuvos totorių bendruomenė nors ir lėtai, tačiau atgimsta. Karo metais praradusi savo inteligentiją, ji po truputį tvirtėja, apie ją vis dažniau kalbama ir rašoma žiniasklaidoje. Džiugu tai, kad Lietuvos totorių bendruomenėje atgimsta inteligentija, ypač jaunoji. Šiandien turime dešimt mokslų daktarų, o įgijusių aukštąjį išsilavinimą Lietuvos totorių vidurkis yra panašus, kaip ir visoje Lietuvoje, ar net šiek tiek aukštesnis. Kone pirmoji, atgimusioje Lietuvoje tyrinėti Lietuvos totorių istorijos ėmėsi habilituota daktarė, profesorė Tamara Bairašauskaitė. Iš lenkų kalbos ji išvertė jau minėto Stanislavo Kričinskio veikalą „Lietuvos totoriai“, parašė labai reikšmingą knygą „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ ir daugybę straipsnių minėta tematika.

Lietuvos totorių istorija, karyba, tradicijomis pastoviai domisi Trakų istorijos ir Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejai, kurie minėta tematika organizuoja parodas. Prieš dešimtmetį Subartonių kaime, šalia Lietuvos literatūros klasiko Vinco Krėvės –Mickevičiaus gimtinės, duris atvėrė pirmasis Lietuvos totorių buities muziejus, bendruomenėje vyksta nemažai kultūrinių renginių.

Bendruomenės entuziastai susibūrė į generolo Juzefo Bielako karo istorijos klubą, rekonstruoja garbingą savo garsių protėvių istoriją.

Be jokios abejonės, šiandieną Lietuvos totorių bendruomenė gyvena kitokiomis sąlygomis, negu dar visai neseniai – tarpukario Lietuvoje. Tuomet viskas buvo paprasčiau, archajiškiau. Kaimuose egzistavo stiprios bendruomenės, pagrindiniai autoritetai kuriuose buvo imamai (musulmonų dvasininkai), ar šiaip pamaldūs žmonės į kurių žodžius buvo įsiklausoma. Žiemomis, laisvu nuo darbo metu, vietos mokytojai hodžos mokė vaikus skaityti Šventąją  knygą – Koraną, todėl pradinis religinis išsilavinimas buvo pakankamas. Religijos mokymas paprastai trukdavo keletą žiemų ir jį baigę mokiniai galėjo laisvai atlikti religines apeigas. Totorių bendruomenėse religinis ir pasaulietinis gyvenimai nebuvo griežtai atriboti, kaip, beje, ir kitose negausiose bendruomenėse.

Dabar jaunoji karta nelabai paiso senolių tradicijų, globalėjantis pasaulis niveliuoja netgi dideles tautas, nekalbant jau apie mažas. Todėl pirmiausia mūsų pareiga – skatinti jaunąją kartą burtis kartu.

[1] Jonas Daujotas,  Totoriai Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenėje XVII-XVIIIa. „Lietuvos totoriai“,Nr.7, 1996 m. rugpjūtis.

[2] Stanislavas Kričinskis, Lietuvos totoriai, Vilnius 1993, 131-132 psl. Citata iš „Pamiętnik. Z autografu wydał I objaśnił J. Kallenbach.Lwów, 1923.S 66-68.

Similar Articles

LIETUVOS TOTORIŲ BENDRUO... Prof. dr. Adas Jakubauskas Lietuvos totorių bendruomenė turi seną ir garbingą istoriją, kuria gali teisėtai didžiuotis. Per tuos ilgus šešis šimtmečius Lietuva jiems tapo Tėvyne. Be jokios
LIETUVOS TOTORIŲ LAIKRA...
Lietuvos totorių bendruo... Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius metus paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.  Pirmieji totoriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasirodė XIV a. 2-ajame dešimtmetyje. Anot Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“, didysis
LIETUVOS TOTORIŲ LAIKRA...
Apie kai kuriuos totorių... Apie kai kuriuos totorių paprotinės teisės aspektus  (remiantis A. Antonovičiaus monografija „Baltarusiški tekstai, rašyti arabiškais rašmenimis, ir jų grafinė ir ortografinė sistema“, Vilnius, 1968) Humanitarinių m. dr.
LIETUVOS TOTORIŲ LAIKRA...
LIETUVOS TOTORIŲ LAIKRA...
LIETUVOS TOTORIŲ LAIKRA...
Biržų krašto muziejuje... Lapkričio 12 d. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ buvo pristatyta totorių kultūra, istorija, tradicijos: paskaitą skaitė VU profesorė Tamara Bairašauskaitė, originalių totorių artefaktų parodą pristatė Lietuvos totorių bendruomenių
Vizitas Rumunijoje 2022 m. spalio 18–21 d. Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, lenkų, totorių ir žydų tautinių bendrijų atstovai su  vizitu lankėsi Rumunijoje. Lietuvos totoriams atstovavo Lietuvos