Gimė 1916 m. gruodžio 1 d. Smolensko gubernijos Denisovo geležinkelio stotyje, Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių šeimoje. Jo tėvai Abraomas ir Felicija Bagdanavičiai 1921 m. su šeima grįžo į nepriklausomą Lietuvą – Alytaus apskrities Butrimonių valsčiaus Bazorų kaimą. Šeima buvo daugiavaikė, sunkiai vertėsi, todėl berniuką įvaikino Abraomo Bagdanavičiaus sesuo Sofija su vyru Dovydu Makulavičiumi. Penkiamečiui vaikui jie suteikė Makulavičiaus pavardę ir persikėlė gyventi į Raižius. Lenkų istoriko S. Dziadulevičiaus nuomone, Makulavičių giminės pradininkas buvo Milkamanas Raiževskis (apie 1567 m.). Jo anūkas Marcinas, Lietuvos kariuomenės rotmistras apie 1631 m., buvo pravardžiuojamas Makula. Jo palikuonys vadino save Makulavičiais. Kelios Makulavičių, kaip ir Bagdanavičių, kartos buvo kariai: rotmistrai, poručikai, chorunžai. 1819 m. Vilniaus bajorų deputacija patvirtino Makulavičiams (Makulovičiams) ir Bagdanavičiams (Bogdanovičiams) bajorų teises. D. Makulavičiaus jaunystė prabėgo Raižiuose. Trejus metus jis mokėsi prie Raižių mečetės. Po to lankė Jurgelionių pradžios mokyklą. Jis buvo aktyvus kaimo bendruomenės narys, reiškėsi visuomeninėje veikloje, buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Raižių skyriaus narys, dalyvavo saviveikloje. 1939 m. gegužę jis išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Iš pradžių tarnavo 2-ajame ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Dalyvavo Vilniaus grąžinimo Lietuvai operacijoje. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo perkeltas į Lietuvos pasienio policijos dalinį. Tarnavo prie Varėnos, po to – Tauragėje, buvo skyrininkas. 1941 m. birželį demobilizuotas. Vokiečių okupacijos metais ūkininkavo Raižiuose. 1944 m. rugsėjį D. Makulavičius buvo pašauktas į Raudonosios Armijos 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Dalyvavo mūšiuose ties Šiauliais, Palanga, Liepoja. Karą baigė artilerijos skyrininku Latvijoje. Grįžo į namus 1946 m. turėdamas keletą karinių apdovanojimų. Pokario metai buvo sudėtingi. 1948 m. susikūrus kolūkiams, jis buvo priverstinai paskirtas kolūkio pirmininku ir juo dirbo aštuonis mėnesius, vėliau tapo eiliniu kolūkiečiu. Nuo 1951 iki 1980 m. buvo Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas. 1980 m. iš Mustafos Chalecko perėmė Raižių imamo pareigas. Gerai mokėjo skaityti Koraną, puikiai išmanė religines apeigas. Paprastai jis buvo vadovaujantis maldininkas per įvairias religines apeigas, rašydavo maldų rinkinius – dvaralus, kuriuos dėdavo mirusiesiems į kapus. Jis turėjo autoritetą totorių bendruomenėje. Tarybų valdžios metais religija ir jos mokymas nebuvo toleruojami, buvo vykdoma ateistinė propaganda. Iš keturių Lietuvoje išlikusių mečečių vienintelė Raižių mečetė veikė, joje pamaldos vykdavo du, tris kartus per metus per didžiąsias musulmonų šventes. 1988 m. prasidėjus atgimimui, suaktyvėjo religinis ir kultūrinis gyvenimas. Raižiuose gyvenantys totoriai pradėjo statyti bendruomenės namą, restauruoti mečetę, tvarkyti miziarą (kapines). 1997 m. valstybiniu lygiu minint totorių įsikūrimo LDK teritorijoje 600 metų jubiliejų, Raižių mečetės imamas Danielius Makulavičius buvo apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Paskutiniais metais jis sunkiai sirgo, negalėjo atlikti imamo pareigų. 1942 m. vedė Rozaliją Makulavičiūtę. Turėjo penkis vaikus: Danielių, Ipolitą, Balį, Zofiją ir Feliciją. Mirė 2007 m. lapkričio 27 d.