Vilniaus totorių vartai

Totorių vartai stovėjo dabartinių Benediktinų ir Totorių g. sankryžoje. Šie vartai pirmą kartą buvo paminėti 1588 m. Vartų bokštas stovėjo S. Žuko ir Totorių gatvių susikirtimo rytinėje dalyje, įvažiavimo ašimi orientuotas iš pietryčių į šiaurvakarius. Istoriografijoje yra nuomonė, kad vartų sargyba buvo patikėta totorių kariams, dėl ko ir atsirado toks pavadinimas. Vartų bokštas buvo stačiakampio plano (24 m ilgio ir 12 m pločio) su 3 m pločio įvažiavimo anga. 

1672 m. stiprinant gynybinę sieną, Totorių vartai, kaip gynybiniu atžvilgiu silpni, buvo užversti rąstais ir užpilti žemėmis. Nepaisant to, dar XVIII a pabaigoje vartų bokštas buvo trijų aukštų, dengtas čerpių stogu. Prie sienų šliejosi jėzuitų pastatai. XVIII a. pabaigoje vienuolynas, taip pat ir bokštas, paversti kareivinėmis. 1802 m. buvo įsakyta Totorių vartų bokštą nugriauti. Vilniaus miesto ekonomijos atskirti tarnautojai siūlė jo negriauti, motyvuodami tuo, kad bokštas remia buvusio vienuolyno suskilusią sieną. Vis dėlto jį gana greitai nugriovė. 1975 m. tiesiant šiluminę trasą, dalis išlikusių bokšto pamatų buvo atkasti, ištirti ir užfiksuoti, Yra išlikę apie trečdalis pamatų.