Architektūriniu pavyzdžiu mečetėms statyti tampa pranašo Muchamedo namai Mekoje, o vėliau ir Medinoje. Nedideli pastatai, kvadrato formos pamaldų salė, dengta stogu, ir erdvus kiemas – tai ir buvo pirmosios mečetės. Mečetės skirstomos pagal tris pagrindinius architektūros tipus:
1. Klasikinis – su dengta maldų sale irerdviu kiemu;
2. Vidurinės Azijos – su aukštais portalais;
3. Osmanų-bizantiečių – su kupolais.
Pagal savo paskirtį mečetes imta dalinti į pagrindines (katedrines) ir nedideles mečetes, tarp jų maldos namus, kurie kartais turėdavo ir kitą paskirtį – juos naudodavo kaip vaistines, mokyklas, mauzoliejus. Pagrindinės dar kitaip vadinamos penktadieninėmis, jose susirinkdavo visa musulmonų parapija, kad galėtų atlikti penktadieninę maldą. Iš čia kilęs dar vienas mečetės pavadinimas – masdžid džami, t.y. mečetė, surenkanti visus musulmonus. Architektūrinę mečečių istoriją galime atsekti iš daugybės mokslinių darbų. Įdomus yra albumas, skirtas turkų menui, kuris sudarytas, panaudojant kongreso „Seventh International Congress of Turkish Art“, vykusio 1983 m. Varšuvoje, medžiagą.