Senoji totorių kalba

Kipčiakų kalba – tai mirusi tiurkų šeimos kalba, kuria kalbėjo Dešti Kipčiakai. Persų kalba – Dešt-e Kipčak. 

Vartota X a. viduryje – XVI a. 

Kumanai (pavadinimas vartojamas Vakarų Europos ir Bizantijos autorių), taip pat žinomi kaip polovcai, poloviečiai (pagal istorijos šaltinius, rusų metraščius). Ankstyvųjų viduramžių vakarų tiurkų klajoklių gentis, gyvenusi  Šiaurės Kaukaze, į šiaurę nuo Juodosios jūros palei Volgą, vakaruose teritorija siekė Krymą, dalį Balkanų. Ji siejama su vakarine kipčiakų šaka.

Iš kipčakų kalbos tarmių vėliau susidarė karačiajų-balkarų, karaimų, karakalpakų, kazachų, kirgizų, kumykų, totorių ir kitos kalbos. Jos sudaro tiurkų vakarų grupės kipčiakų pogrupį.

Kipčiakų kalba paliudyta rašto paminklų. Duomenų apie kipčiakų kalbą iki mongolų ir totorių valstybės Aukso ordos susidarymo (XIa. —XIII a. pradžia) pateikta M. Kasgarli tiurkų tarmių žodyne (Divan i Liugat it Tiurk, parašytas arabų k. Bagdade 1072—77, išleistas 1915—17 Stambule).

Svarbesni rašto paminklai sukurti po Aukso ordos susikūrimo (XIII a. 3 dešimtmetis). Iš jų svarbiausias – lotynų-persų-kipčiakų kalbų  žodynas su kitais tekstais, vadinamais Codex Cumanicus (parašytas XIII a. pabaigoje, dalis išleista 1828 m., visas 1880 m.).

Kipčiakų kalba – agliutinacinė. Žodžio pradžioje vietoje kitų tiurkų kalbų vartojamų ž arba dž yra j. Leksikoje gausų skolinių iš ogūzų, arabų, graikų, persų, ir kitų kalbų.

Stepių gyventojai vertėsi klajokline gyvulininkyste, XI—XIII a. buvo sukūrę genčių sąjungą, kuriai vadovavo chanai.

Kumanai (kipčakai) kildinami iš skitų. 

Palikuonys — totoriai, kazachai, kirgizai, baškirai, nogajai.

Vėliau Ponto stepėse išsivystė Aukso orda (Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo ir Astrachanės chanatai).

 


Šaltiniai:

Kumanai, internetinė prieiga: https:/www.vle.lt/Straipsnis/kumanai-82956.
Ismailov A., Kipčiakų kalba, internetinė prieiga: https:/www.vle.lt/straipsnis/kipciaku-kalba.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XIXI (Prie-Reu), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011.