Straipsnio autorė: Elvira DROZDOVA
1944 m. gegužės 18–20 dienomis įvykęs Krymo totorių trėmimas yra vienas baisiausių sovietų nusikaltimų, įvykdytų Antrojo pasaulinio karo metais, pavyzdžių.
Deportacijos planavimas prasidėjo dar prieš nacių išvarymą iš Krymo. Taigi balandžio 22 d. Lavrentijui Berijai adresuotame memorandume Krymo totoriai buvo apkaltinti masiniu dezertyravimu iš Raudonosios armijos. Nepaisant to, kad Krymo totorių atstovai kovojo Raudonojoje armijoje ir aktyviai dalyvavo partizaniniame judėjime.
Po demobilizacijos buvo ištremti ir Raudonojoje armijoje kovoję Krymo totoriai. Kaltinimus ištremtoms SSRS tautoms per perestroiką paneigė pati SSRS KGB.
Gegužės 10 d. laiške Stalinui Berija pakartojo ankstesnį kaltinimą, prie jo pridurdama „klastingus Krymo totorių veiksmus prieš sovietų žmones“ ir „Krymo totorių nenorą toliau gyventi prie Sovietų Sąjungos sienos“. Laiške taip pat buvo pasiūlyta į Uzbekiją iškeldinti visus Krymo totorius.
1944 m. gegužės 11 d. buvo priimtas itin slaptas Valstybės gynybos komiteto nutarimas Nr. 5859 „Dėl Krymo totorių“. Jame buvo nurodyti ankstesni kaltinimai Krymo totorių gyventojams, pavyzdžiui, masinė išdavystė ir masinis kolaboravimas, kurie pateisino deportaciją. Tiesą sakant, nebuvo jokių Krymo totorių „masinio dezertyravimo“ įrodymų, o didžioji dauguma kolaborantų žuvo mūšyje arba buvo nuteisti individualiai.
Krymo totorių trėmimas prasidėjo 1944 m. gegužės 18 dieną 3 valandą nakties ir baigėsi gegužės 20 dieną. Operacijoje dalyvavo 32 000 NKVD pareigūnų.
Tremtiniams buvo skirtas susitikimas nuo kelių minučių iki pusvalandžio, leista pasiimti asmeninius daiktus, indus, namų apyvokos daiktus ir aprūpinimą šeimai iki 500 kg. Iš tikrųjų jiems pavyko surinkti vidutiniškai 20–30 kilogramų daiktų ir gaminių, didžioji dalis turto liko ir buvo konfiskuota valstybės.
Per pagrindinę trėmimų bangą buvo ištremta apie 200 000 Krymo totorių, jiems gabenti panaudota 70 ešelonų, kiekviename iš jų buvo po 50 vagonų, visiškai užpildytų Krymo totorių žmonių. Daug žmonių mirė kelyje dėl maisto trūkumo, antisanitarinių sąlygų ir perpildymo.
Dažniausios mirties priežastys – troškulys ir šiltinė.
Paskutinis tremtinių ešelonas į Uzbekistaną atvyko birželio 8 d., pakeliui buvo nužudyti kai kurie Krymo totoriai.
Iš trėmimą išgyvenusiųjų prisiminimų: „Ryte buvo tik klausimas: ar yra lavonų? Žmonės glaudžiasi prie mirusiųjų, verkia, nenori skirtis su artimųjų kūnais. Kareiviai meta suaugusiųjų kūnus pro duris, vaikų – pro langą …“
„Medicininės priežiūros nebuvo. Žuvusiuosius ištraukė iš vagono ir paliko stotyje, neleido laidoti“.
„Apie medicininę priežiūrą negalėjo būti nė kalbos. Žmonės gėrė vandenį iš tvenkinių ar balų ir pasiimdavo iš ten atsargas. Nebuvo įmanoma užvirinti vandens. Žmonės pradėjo sirgti dizenterija, vidurių šiltine, maliarija, niežai, utėlės kankino visus. Buvo karšta, nuolat trūko oro. Žuvusiuosius paliko ant kelio, niekas jų neslėpė“.
„Po kelių dienų iš mūsų vagono buvo ištraukti mirusieji: senutė ir mažas berniukas. Traukinys sustodavo mažose pakelės stotelėse palikti mirusiųjų. … Jie neleido man pasislėpti“.
Ištrėmus Krymo totorius, buvo atimta daugiau nei 80 000 namų, daugiau nei 34 000 sodybų, daugiau nei 500 000 galvijų, visos maisto atsargos, sėklos, sodinukai, gyvulių maistas ir kitos atsargos, nusavinta dešimtys tūkstančių tonų žemės ūkio produktų. Archyviniuose dokumentuose užfiksuota 112 asmeninių knygų kolekcijų, 640 pradinių ir 221 vidurinių mokyklų bibliotekų, kurios buvo nusavintos, 200 kolūkių, 30 rajonų centrų ir 60 Krymo miestų buvo likviduota. Kaimuose nustojo veikti 360 skaityklų, miestuose ir rajonų centruose – daugiau nei 9000 mokyklų ir 263 klubai. Mečetės Eupatorijoje (dvi), Bachčisarajuje (dvi), Sevastopolyje, Feodosijoje, Juodojoje jūroje ir daugelyje kaimų buvo uždarytos.
Įvairiais oficialiais skaičiavimais, nuo 20 iki 25 proc. visų Krymo totorių mirė specialiose gyvenvietėse. Remiantis neoficialia informacija (Krymo totorių nacionalinio judėjimo vykdyta apskaita), šis skaičius siekė 46 proc. per pirmuosius trejus metus po persikėlimo. Beveik pusė pirmaisiais metais mirusiųjų buvo vaikai iki 16 metų.
Didžioji dauguma Krymo totorių buvo gabenami į vadinamąsias specialiąsias gyvenvietes – apsuptas sukarintos sargybos, kontrolės punktų ir spygliuota viela aptvertų teritorijų, kurios labiau priminė darbo stovyklas, o ne civilių gyventojų gyvenvietes. Lankytojai buvo pigi darbo jėga, reikalinga darbui kolūkiuose, valstybiniuose ūkiuose ir pramonės įmonėse.
1944 m. liepos 4 d. NKVD oficialiai pranešė Stalinui, kad speciali operacija „Krymo totorių perkėlimas“ baigta.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie pamiršo apie Krymo totorių šeimas, gyvenančias Arabatska gatvėje. Kad neišprovokuotų „lyderio rūstybės», birželio 20 d. policija išvarė žmones iš namų, susodino juos į seną valtį ir nuskandino Azovo jūroje. Bandžiusieji pabėgti buvo nušauti iš kulkosvaidžio.
1944 metų liepos 14 dieną į Krymą buvo leista persikelti 51 000 žmonių, daugiausia rusų. Jiems buvo suteikti tušti Krymo totorių namai.
1945 metų birželio 30 dieną sovietų valdžia panaikino Krymo autonominės sovietų socialistinės respublikos autonomiją ir prijungė Krymą prie Rusijos Federacijos.
Po to terminas „Krymo totoriai“ buvo pašalintas iš rusų-sovietų leksikos ir visi Krymo totorių toponimai (miestų, kaimų ir kalnų pavadinimai) visuose žemėlapiuose pakeisti rusiškais pavadinimais. Musulmonų kapinės ir religinės vietos Kryme sunaikintos arba paverstos pasaulietinėmis vietomis.
Stalino valdymo laikais niekas negalėjo užsiminti, kad ši tauta kadaise egzistavo SSRS. Krymo totorių genocidas pasiekė tokį lygį, kad per sovietų surašymus 1959, 1970 ir 1979 metais daugeliui žmonių net buvo uždrausta vadintis Krymo totoriais. Jie galėjo save vadinti tik „totoriais“. Šis draudimas buvo panaikintas tik per 1989 metų visos sąjungos surašymą.
1948 m. Maskva pripažino Krymo totorius visą gyvenimą. Tiems, kurie be NKVD leidimo išėjo už savo specialių gyvenviečių, pavyzdžiui, aplankyti giminių, grėsė 20 metų nelaisvės. Tokių atvejų yra buvę. Šeštajame ir vėlesniuose dešimtmečiuose totoriai kovojo už teisę grįžti į savo istorinę tėvynę, įskaitant demonstracijas Uzbekistano miestuose. 1967 m. Krymo totorių kaltinimai masiniu kolaboravimu buvo panaikinti, tačiau jiems nebuvo leista grįžti į pusiasalį.
Pagal 1967 m. dekretą SSRS ir Ukrainos SSR valstybės institucijos griebėsi kitos taktikos, nukreiptos prieš ištremtų tautų grąžinimą į Krymą. Pagrindinis jos įrankis buvo kontroliuoti buvusių tremtinių grąžinimą į Krymą per registracijos instituciją. Teisėsaugos pareigūnai turėjo užtikrinti, kad norintiems legaliai grįžti būtų sunku arba neįmanoma įsigyti būstą. Jie taip pat apsunkindavo arba stabdydavo registracijos procesą. Buvimas Kryme be teismo išduoto leidimo gyventi baigdavosi priverstiniu išvarymu iš pusiasalio. Visi bandymai protestuoti prieš šiuos veiksmus būdavo persekiojami teismo.
Pamažu Krymo totoriams pavyko išplėsti savo teises. Tačiau neoficialus, bet ne mažiau griežtas draudimas jiems grįžti į Krymą galiojo iki 1989 m.
Šiandien Krymo totoriai nebegali jaustis kaip namie savo tėvynėje. 2014 m. Rusijai pradėjus Krymo pusiasalio okupaciją, istorija pasikartojo. Tūkstančiai Krymo totorių vėl buvo priversti palikti savo namus. Visus šiuos metus Rusijos okupacinė valdžia žmones sodino į kalėjimus, kankino, vykdė represinę bauginimo politiką, naikino Krymo totorių bendruomenę, pažeidinėjo pilietines, politines ir kultūrines teises.
Šiuo laikotarpiu svarbiausia tapo Krymo totorių kova už savo teises. Tų pačių metų kovo 20 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada patvirtino nutarimą Nr. 1140-18 „Dėl Ukrainos Aukščiausiosios Rados pareiškimo dėl Krymo totorių teisių užtikrinimo Ukrainos valstybėje», kuriuo Krymo totoriai buvo pripažinti vietine Ukrainos tauta ir užtikrinta jų apsisprendimo teisė Ukrainoje.
Ukrainos Aukščiausiosios Rados 2015-11-12 nutarimu Nr.792-VIII Krymo totorių deportacija 1944 m. buvo pripažinta genocidu, o gegužės 18-ąją minima Krymo totorių genocido aukų atminimo diena.
2019 m. gegužės 9 d. Latvija, 2019 m. birželio 6 d. Lietuva ir 2019 m. birželio 10 d. Kanada pripažino Krymo totorių deportaciją genocidu.