Lietuvos totorių bendruomenė: istorijos atspindžiai, aktualijos ir ateities perspektyvos
Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius metus paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.
Pirmieji totoriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasirodė XIV a. 2-ajame dešimtmetyje. Anot Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“, didysis kunigaikštis Gediminas 1319–1320 m. sudarė su totoriais sąjungą, jų būriai dalyvavo LDK kovoje su kryžiuočiais. Vėliau sąjungos su totoriais politiką tęsė didieji kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas ir Vytautas.
Pirmosios totorių gyvenvietės LDK atsirado XIV a. pabaigoje, kai didysis kunigaikštis Vytautas vykdė aktyvią Rytų politiką. Tikėtina, kad Trakų pilyje gimė būsimasis Krymo chanato įkūrėjas chanas Chadži Girėjus. Trakai labai svarbūs ir dėl tos priežasties, kad Dūdakalnyje gyveno gausi totorių bendruomenė, ten stovėjo mečetė, o Trakų totoriai saugojo pilis ir sudarė didžiojo kunigaikščio Vytauto gvardiją.
2021 m. Lietuvos totorių bendruomenė minėjo 700-ąsias sąjungos su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu ir bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metines.
Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose be išimties karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 ir 1990 m., savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis.
1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Sąjūdis. Penkiasdešimt sovietinio valdymo metų buvo labai skausmingi Lietuvos totoriams: sunaikinta nemažai senųjų kapinių Alytaus ir Vilniaus rajonuose, nugriauta Vilniaus Lukiškių mečetė, sunaikintos šalia jos buvusios istorinės kapinės, kitos mečetės paverstos sandėliais. Tuomet liko veikianti vienintelė Lietuvoje – Raižių mečetė. Slogūs laikai pasibaigė.
1988 m. rugsėjo mėn. buvo įsteigta Lietuvos totorių kultūros atgimimo draugija, kurios pirmuoju pirmininku buvo išrinktas žurnalistas Mensaidas Bairaševskis. Tada nedidelei bendruomenei reikėjo padaryti labai daug: suremontuoti mečetes, atgaivinti kultūrinį ir religinį gyvenimą. Laimei, atsirado daug neabejingų žmonių, prisidėjusių prie bendruomenės gaivinimo, kai kurie jų aktyvūs visuomeniniame gyvenime iki šiol. 1996 m. Kauno technologijos universiteto docento dr. Romualdo Makavecko pastangomis buvo įsteigta Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga, kuri gyvuoja iki šiol. Labai daug bendruomenės labui nuveikė doc. dr. Jonas Ridzvanavičius, Ipolitas Makulavičius, Kęstutis Zenonas Šafranavičius, Fatima Buinovska, kiti jos nariai. 1998 m. atkurtas musulmonų sunitų dvasinis centras – Muftiatas, kuriam dešimt metų vadovavo Romualdas Krinickis, dabar vadovauja muftijus Romas Jakubauskas.
2010 m. birželio 26 d. Raižiuose buvo atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam, kurį Lietuvos totoriai vadino Baltuoju chanu, ir Žalgirio mūšiui atminti. Raižiškis Motiejus Jakubauskas buvo paminklo pastatymo Raižiuose idėjos autorius, o jo su broliu Simu įmonė „Sonetas ir ko“ pagamino ir sumontavo šį Lietuvoje jau gerai žinomą monumentą. Tais jubiliejiniais metais tai buvo ko gero vienintelis ryškus Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių paminėjimas Lietuvoje. Paminklo Žalgirio mūšiui atminti Raižiuose autorius – žinomas skulptorius Jonas Jagėla. Lietuvos totorių bendruomenė ėmėsi iniciatyvos pastatyti šį paminklą dėl labai akivaizdžios priežasties – totorių raitija, vadovaujama Aukso Ordos chano Tochtamyšo sūnaus caraičio Dželal-ad-Dino, dalyvavo didžiausiame Europos viduramžių mūšyje ir suvaidino jame svarbų vaidmenį. Plačiai žinoma apie lietuvių atsitraukimą iš mūšio vietos. Taigi, didysis kunigaikštis Vytautas pritaikė labai seną totorių mūšio taktikos elementą – imituoti pabėgimą iš kautynių vietos, o paskui, kai besivejančio priešo gretos išsidarko, atsigręžti ir smogti visa jėga. Šio totoriško karinio elemento panaudojimas liudija, kad lietuvių ir totorių tautos gyveno šalia viena kitos ir perimdavo svarbiausius to meto karo meno pasiekimus. Paminklo simbolių koncepcija, – totorių ženklo Tarak tamga ir Gedimino stulpų kompozicija, kuri vainikuoja jo viršutinę dalį.
Vienas ryškiausių Lietuvos totorių besikuriančioje Lietuvos Respublikoje veiklos barų – Lietuvos totorių karininkų dalyvavimas kuriant Lietuvos kariuomenę. Ministro pirmininko ir Krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro įsakyme Nr.1, išleistame 1918 m. lapkričio 23 d., pulkininkas Suleimanas Chaleckis kartu su papulkininkiu Nastopka ir papulkininkiu daktaru Nagevičiumi buvo paskirtas į Apsaugos Tarybą. Minėtą 1918 m. lapkričio 23 d. buvo pradėta formuoti Lietuvos kariuomenė. Pulkininkas, karo inžinierius, Bačkonių dvaro savininkas, Juzefas Bazarevskis po revoliucijos Rusijoje grįžo į Lietuvą ir 1919 m. vasario 18 d. kreipėsi į Krašto apsaugos ministrą prašydamas jį priimti karo tarnybon. Savo prašyme jis rašė „Aš, Lietuvos pilietis (Lietuvos totorius), norėdamas tarnauti Tėvynei šiuo sunkiu jai metu, prašau mane nukreipti į Karo ministeriją ir paskirti eiti tokias pareigas, kuriose Tėvynei aš galėčiau būti labiausiai naudingas savo žiniomis ir tarnybos patirtimi“. Tuometinio Krašto apsaugos ministro A. Merkio nurodymu jis paskirtas instruktoriumi Krašto apsaugos ministerijoje, vėliau – Generaliniame štabe.
Kalbant apie totorių atsidavimą karybai paminėtina, kad nuo XVIII a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos totorių bendruomenės, kurių palikuonys dabar gyvena šiuolaikinėse Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, kilo iki penkiasdešimties generolų įvairiuose kariuomenėse. XX a. pradžioje tarp Lietuvos totorių ėmė rastis teisininkų, dailininkų, mokslininkų, medikų ir kitų profesijų atstovų.
Paminėtinas faktas, kad minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikinoje sostinėje Kaune Lietuvos totoriams padovanojo mečetę, pavadintą Vytauto Didžiojo vardu ir kuri duris atvėrė 1930 m. liepos 15 d. per Žalgirio mūšio 520-ąsias metines.
Lietuvos totorių bendruomenė palaiko ryšius su Lietuvos totoriais, gyvenančiais Lenkijoje, taip pat su tautiečiais, gyvenančiais Baltarusijoje, Krymo totorių Medžlisu, Pasaulio Krymo totorių Kongresu. Prieš porą metų užmegzti tamprūs ryšiai su išeivija JAV, kuri ten gyvena jau daugiau kaip šimtą metų. Totorių protėviai XX a. pradžioje įkūrė pirmąją Niujorke musulmonų bendruomenę, kuri ilgą laiką vadinosi „Lithuanian Tatars society“ (Lietuvos totorių draugija), po to „Lithuanian muslim society“ (Lietuvos musulmonų draugija). Apie 1935 m. totoriai, išeiviai iš Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos, Brukline įsigijo didelį statinį, kuriame įrengė mečetę ir kultūros centrą.
Paminėtini iškiliausi Lietuvos totoriai: generolas leitenantas Motiejus Sulkevičius, Krymo Demokratinės Respublikos ministras pirmininkas, broliai teisininkai Leonas ir Olgierdas Kričinskiai, Lietuvos totorių atgimimo vedliai, Totorių metraščių leidėjai, Totorių archyvo, bibliotekos su retųjų spaudinių ir rankraščių kolekcija ir muziejaus steigėjai Vilniuje, musulmonų muftijus dr. Jokūbas Šinkevičius, Antrojo pasaulinio karo metais nuo mirties gelbėjęs Vilniaus inteligentus, Olga Malėjinaitė tarpukario Kaune Valstybės Teatro prima balerina, pasaulio teisuoliai Jonas Radlinskas ir Felicija Radlinskienė, karo metais išgelbėję dvi žydų mergaites, totorių kilmės Loreta Asanavičiūtė, 1991 m. sausio 13 paaukojusi savo gyvybę ant Tėvynės Laisvės Aukuro.
Edita Mildažytė sukūrė dokumentinį filmą „Ištikimybės žiedas“ apie Lietuvos totorių bendruomenę, kuris liepos 19 d. buvo rodomas per Lietuvos televiziją. Totorių metų minėjimo kontekste, liepos 6 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje įvyko tarptautinis totorių folkloro festivalis, kurį organizavo Trakų krašto totorių bendruomenė, vadovaujama pedagogės Elnaros Churlu. Lietuvos istorijos archyvas surengė įspūdingą virtualią parodą, skirtą įvairiems Lietuvos totorių gyvenimo aspektams, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus rugpjūčio mėn. antroje pusėje atidarė parodą, skirtą Lietuvos totorių karybai.
Publikuota prof. habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės knyga ,,Lietuvos totorių istorija“, autorių kolektyvo parengta knyga anglų kalba ,,Lithuanian Tatars in History and Culture“ apie iškiliausius Lietuvos totorius, įnešusius ženklų indėlį į Lietuvos ir aplinkinių šalių kultūrą, karybą, mokslą, meną, kitas sritis. Iš lenkų į lietuvių kalbą verčiamas dviejų tomų veikalas „Lietuvos totorių mečetės ir kapinės“, „Lietuvos totorių raštija ir muhirai“.
Parengta remiantis Ado Jakubausko kalba, pasakyta Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjime Valdovų rūmuose