Straipsnio autorius K. Z. Šafranavičius
Totorių gyvenimo Lietuvoje septynių šimtmečių istorija – tai gražus pavyzdys, kaip sugyvena skirtingų papročių ir religijų tautos. Gedimino valdymo laikais pirmi totorių būriai, kaip sąjungininkai arba samdiniai, dalyvavo lietuvių rengiamuose karo žygiuose.
„Kai visa Europa ginklavosi kalaviju prieš musulmonus, tuomet išmintingi Lietuvos valdovai su meile ir svetingumu kvietėsi į savo valdas totorius“, – rašė turkų filologijos profesorius A. Muchlinskis, 1857 m. Sankt Peterburge išleistoje knygoje „Lietuvos totorių kilmės ir būklės studija“.
Pirmieji totoriai Kaune apsigyveno apie 1396–1397 metus, tačiau Lietuvoje jų būta jau apie 1320 m.
Kauno raida tęsėsi ilgus šimtmečius. Miestas išgyveno ir pakilimus, ir nuopuolius. Pirmasis mūrinis statinys – pilis. Kunigaikštis Vytautas Didysis Kauno pakraštyje, prie kelio į Vilnių, suteikė totoriams teritoriją savo gyvenvietei įkurti. Totorių skaičius nėra žinomas. Totorių priemiestis – tai vietovės pavadinimas, kurį literatūroje galima rasti iki 20 a. pradžios. Šiuo metu – tai J. Gruodžio, D. Poškos ir I. Kanto gatvės. Įvairiuose leidiniuose yra minima, kad šv. Gertrūdos bažnyčia yra šalia Totorių priemiesčio.
Viduramžius menančius rašytinės medžiagos apie totorių gyvenimą Kaune mažai. Lietuvių visuotinėje enciklopedijoje pažymima, kad Didžiosios ordos totorių chanas, Tochtamyšo vaikaitis, Sejidas Achmatas buvo įkalintas Kaune ir čia mirė 1455 m. Jis prie Kijevo tarpusavio kovose pralaimėjo Chadzi-Girėjui ir pateko į nelaisvę. Chanas buvo perduotas LDK ir Kazimero Jogailaičio įsakymu kalintas Lvove, Vilniuje, Kaune.
Chanas Šach Achmatas taip pat buvo kalinamas Kaune (1502–1523 m. ).
Chanai greičiausiai gyveno Kauno pilyje.
Turtinga Kauno praeitis, įvairių stilių architektūra nuo seno traukė tyrinėtojų dėmesį. Miesto panoramą XVII a. pradžioje išraižė dailininkas T. Makovskis. Kauno vaizdas matyti iš pietų pusės. Teritorija, kurią vaizdavo dailininkas, baigiasi Totorių priemiesčiu. Tuo metu miestas su priemiesčiu jau turėjo jungtį ir sudarė vieną architektūrinį kompleksą. Miesto rytinėje dalyje matyti Šv. Kryžiaus bažnyčia, kuri buvo šalia dabartinės I. Kanto gatvės.
Krasos gatvė (1921 – 1930 m.). Atvirukas iš privačios kolekcijos.
Kauno miesto gynybinės sienos likučiai, 2020 m. Nuotraukos autorius Paulius Bakanauskas.
Puodžių gatvė Nr. 8 (Gardino g.), 2020 m. Tuhan-Baranauskų šeimos gyvenamas namas. Nuotraukos autorius Paulius Bakanauskas.
Priemiesčio pastatai buvo mediniai. Daugelis gyvenamųjų namų galu buvo orientuoti į krantinę. Tai viduramžiams būdingas vaizdas.
Totorių priemiestis, kaip ir visas miestas, nukentėjo nuo gaisrų, kurie įvyko prieš pat 1655–1660 m. karą. 1655 m. Kaunas buvo užimtas Rusijos kariuomenės, sugriautas, apiplėštas ir sudegintas.
Nukentėjusiam per karą Kaunui padėti 1665 ir 1676 m. atnaujintos ir išplėstos Magdeburgo teisės. Atstatant miestą susirūpinta jo apsauga. XVII a. septintajame dešimtmetyje rytiniame pakraštyje sustiprinta XVII a. pirmoje pusėje buvusi iš mūro ir medžio pastatyta siena. Kai kur vietoj sienos supilti žemių pylimai. Sienoje buvo mūrinių bokštų ir vartų. Vilniaus vartai buvo Didžiosios Vilniaus gatvės gale, maždaug ties Centrinė gaisrine. Totorių – kitos Vilniaus kelio atšakos, ėjusios Šv. Gertrūdos gatve, gale. Šiauriniame miesto pakraštyje buvo pastatyti Panerio vartai. Apytikrė vieta – prie dabartinio tilto. Visi šie vartai minimi XVII a. pradžios ar pirmosios pusės istorijos šaltiniuose. Galima manyti, kad jie tuo laiku turėjo miesto riboženklių, o ne gynybinę reikšmę.
Totoriai vartus, esančius prie Totorių priemiesčio, prižiūrėjo ir saugojo. Tai buvo vienas iš įvažiavimų į miestą.
Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras išsamiai aprašė Kauno miesto gynybinę sieną ir Totorių vartus.
Ankščiausiai apie miesto gynybinę sieną rašė A.Raulinaitis (1964 m.), tuomet teigęs, kad buvę net trys mūrinės gynybinės sienos statybos etapai. Vėliau pateikta išsamesnė, architektūros ir archeologijos tyrimais argumentuota D. Zareckienės nuomonė. Kauno gynybinės sienos kompleksas sudarytas iš mūrinės ir medinės sienos, mūrinių bokštų sienos ties posūkiais bei žemės pylimų ir griovių. Archeologiniai tyrimai atlikti 1965 m. ir 1982 m.
Atvirlaiškis, siųstas iš Vilniaus poniai Stanislawa Czerwinska, kuri gyveno adresu: Kaunas, Totorių g. Kalinų namas (Ковно, Татарская ул. дом Калины). 1904 m. namai neturėjo numerių, bet buvo gatvių pavadinimai. Rašyta lenkų ir rusų kalbomis. (Iš privačios kolekcijos).
Kita atvirlaiškio pusė Dovydo Kalinos rašyta lenkų kalba
Istoriniuose šaltiniuose Kauno miesto siena minima 1666 m. Kad ji buvo statoma, matyti iš 1668 m. potvarkių, kuriais muitų ir mokesčių lėšos buvo skiriamos miesto sienai. Istoriniuose Kauno miesto planuose XVIII a. pabaigoje gynybinė siena vaizduojama su įtvirtinimais. Detaliausiai ji pavaizduota 1774 m. plane. Čia pateiktas ir gynybinio pylimo su grioviu profilis. Sudėtinę dalį sudarė ir bastionai Totorių gatvės prie Totorių vartų gale.
Prie svarbiausių miesto kelių buvo statomi vartų bokštai. 1607 m. paminėti miesto vartai, stovėję prie Neries upės, prie kelio į Vilnių. Tai Vilniaus ir Totorių vartai (minima, kad abu vartų bokštai stovėję Skavuose, – tai miesto žemė iki Girstupio upelio). 1666 m. minimas miesto bokštas priešais Totorių gatvę. Manoma, kad tai iki dabar stovintis bokštas. Jis yra Muzikinio teatro sodelio vakariniame pakraštyje. Šiuo metu bokšte yra įrengtas restoranas.
Manoma, kad siena tvarkyta ir po karo su Maskva. XVIII a. pabaigoje įtvirtinimus ėmėsi tvarkyti Rusijos kariuomenės įgula. Šio laikotarpio įtvirtinimai rekonstruoti pagal 1774 m. planą.
Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad bokšto gynybinės sienos ir vartų pamatas įrengti tuo pačiu metu. Pamatai buvo įgilinti tik iki 0,8–0,9 m. nuo tuometinio paviršiaus. Bokštų sienų storis 0,84 m., viršuje 0,7 m. Gynybinės sienos pamatams buvo iškasta 1,2–1,3 m. pločio ir 0,7 m. gylio tranšėja, pamatai kloti tranšėjoje. Ant pamatų pastatyta 0,85–0,89 m. storio gynybinė siena, sumūryta iš plytų. Plytos nevienodo dydžio, su išilginėmis braukomis šonuose. D. Zareckienė nustatė, kad siena buvo 5,3 m. aukščio.
Archeologinių tyrimu metu nustatytas Totorių vartų pamato dydis. Tai 6,08 m. pločio ir 4,8 m. ilgio keturkampio plano pamatas. Vartų pravažiavimas buvo 2,76 m. pločio, o sienos iki 1,5 m. storio.
Iš pamatų dydžio ir įgilinimo galima spėti, jog būta ne žemesnio kaip 2–3 aukštų bokšto, kuris dengtas plokštinėmis čerpėmis – aplink bokštą rasta daug jų gabalų. Vartų bokštas statytas tuo pačiu metu kaip ir kitos sienos dalys, o nugriautas apie 1774–1795 m. Šiuo metu Totorių vartų vieta yra pažymėta grindinyje. Šią vietą 2021 m. planuojama paženklinti paminkline lenta.
Totorių vartų atsiradimą paaiškina 1625 m. Kauno miestiečių prašymas etmonui kunigaikščiui Kristupui Radvilai. Miestiečiai skundėsi, kad negali susitaikyti su tuo, kad plėšikai, susirinkę dideliais būriais, nuolat užpuldinėja Kauną.
1655 m. privilegija karalius Jonas Kazimeras nurodė Kauno miestiečiams aptverti miestą mūro sienomis. Išlikusios miesto sienos bokšto liekanos, kurios yra šalia buvusių Totorių vartų, pripažintos respublikinės reikšmės architektūros paminklu.
Kauno mečetė, grafika, popierius, 200×300, autorius Eugenijus Lugovojus, 2012 m.
1837(47) m. Kauno miesto plano ištrauka
Be Totorių vartų, kurie ribojosi su Totorių priemiesčiu, daugiau tikslios informacijos apie tuo laiku stovėjusius pastatus neišliko.
Šiaurės karo metu 1701–1707 m. miestas ir priemiestis vėl buvo sudegintas ir sugriautas, o 1708 m. nusiaubtas bado ir maro. Be to, per 1715 m. pavasario potvynį buvo nunešta ir sugriauta pakraščiuose nemažai medinių namų. Vėliau, t. y. 1732 m., didelis gaisras vėl sunaikino daugelį per karą išlikusių ir po karo suremontuotų ar atstatytų pastatų.
Kauno mieste bei totorių priemiestyje 1790 m. buvo 301 sodyba, bet tik 24 mūriniai namai. Totorių priemiestyje, tikėtina, buvo tik mediniai pastatai.
1795 m. po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Kaunas tapo apskrities centru. Miestas neteko dalies savo žemių ir liko carinės Rusijos pasienio dalimi. Miestą vėl siaubė gaisras. Kauno mečetė buvo pastatyta apie 1740–1750 metus. Viena iš versijų, kad mečetės pastatas sudegė apie 1795 m. Vokiečių valdžios 1916 m. leistame laikraštyje „Kauno laikraštis“ („Kownoer Zeitung“) pateikiama informacija, kad Napoleono kariai sudegino mečetę 1812 m. Ji stovėjo ant Nemuno kranto toje vietoje, kur atsiremia Totorių gatvė. Totoriai kreipėsi į miesto valdžią su prašymu padėti atstatyti maldos namus. Miestas dėl lėšų stygiaus padėti negalėjo. Sudegusios mečetės tiksli vieta nėra žinoma.
Totorių kapinės XIX a. viduryje, pažymėtos Kauno Naujamiesčio plane 1854 m. Semosios Totorių kapinės buvo kvadrante tarp dabartinio Karaliaus Mindaugo pr. ir Daukanto, Kęstučio bei A. Mickevičiaus gatvių.
Musulmonų kapinės buvo Skavuose (dabar tai tarp A. Mickevičiaus ir S. Daukanto gatvių). Tikslią vietą galima rasti Kauno miesto plane, kuris buvo sudarytas 1837(47) m. Planas sudarytas Kauno apskrities matininko Paškovskio, atliekant miesto inventorizaciją. Plane pateikiama smulki eksplikacija. Jame 393 numeriu yra pažymėtos totorių kapinės. Tai pagrindinė ikonografija lokalizuojant senųjų totorių kapinių vietą. Kitas miesto planas su pažymėtomis totorių kapinėmis datuojamas 1854 m. Jame šios kapinės pažymėtos Nr. 16. Kapinės uždarytos.
XIX a. ši teritorija buvo užpilta maždaug penkių metrų žemės sluoksniu pagal dabartinį grindinio lygį. Ši vieta kaip kapinės Kultūros vertybių registre nepažymėta, archeologinis sluoksnis nesaugomas.
1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru. 1847 m. patvirtintas jo plėtotės projektas. Planuotoji 432 ha teritorija apėmė miesto dalį su buvusiu Totorių priemiesčiu iki Girstupio upelio žiočių. Totorių priemiestis tapo Naujamiesčio dalimi. Šalia, miesto sode, 1892 m. pastatytas teatras.
Didelės reikšmės tolesnei miesto ir totorių bendruomenės raidai turėjo ta aplinkybė, kad Kaunas 1879 m. buvo paskelbtas Rusijos pasienio tvirtove. Iki Pirmojo pasaulinio karo Naujamiestis buvo perstatinėjamas ir formuojamas. Tuo metu atsirado gatvių pavadinimai – Didžioji totorių ir Mažoji totorių. Šiose gatvėse medinius pastatus jau keitė mūriniai. XX a. pradžioje spausdintoje atvirutėje vaizde nuo pietų (Nemuno) matyti dviejų aukštų mediniai pastatai.
Carinės Rusijos armijoje tarnavo totoriai, kurių dalis buvo perkelta į Kauno tvirtovę.
XIX a. pradžioje, apie 1814 m., iš apskrities bajorų vadovo sudaryto sąrašo matyti, kad Kaune gyveno Dzejanavičių, Eljaševičių, Gembickių, Iljaševičių, Kalinų, Mickevičių, Smolskių šeimos. Iš viso 34 vyrai. Totorių kolonijos didesniuose miestuose buvo aprašytos revizijos metu. Kaune buvo 11 namų (61 žmogus).
Mažosios totorių (dabar D. Poškos) gatvėje šiuo metu stovi Dovydo Kalinos statytas mūrinis pastatas. Archyvuose randami dokumentai patvirtina, kad Kalinų šeima šį pastatą valdė iki 1944 m.
Didžioji totorių gatvė 1916 m. buvo vadinama Grosse Tataren Strasse, 1918 m. – Didžiąja totorių gatve, o 1920 m. – Krasos gatve.
Totorių priemiesčio teritorijoje dar ir dabar yra totorių kilmės gyventojų –
tai Asanavičių, Vilčinskų, Bogdanavičių šeimos.
1921 m. balandžio 21 d. laiškas išsiųstas iš Kauno, Didžiosios Totorių g. Nr. 14 (Kowno, Gr. Tataren str. Nr. 14) į Leipcigą. Iš privačios kolekcijos.
Naujamiestyje apie 1850 m. buvo įsteigtos Karmelitų kapinės. Šių kapinių šiaurinėje dalyje 1 ha žemės sklypas buvo skirtas musulmonų kapinėms. Toje teritorijoje 1906 m. buvo pastatyta ir medinė mečetė. Mečetės statybos mecenatas totorių kilmės Kauno miesto gyventojas Aleksandras Iljasevičius.
Pastatas buvo medinis, nudažytas mėlyna spalva. Statiniui nebuvo būdingos jokios išskirtinės formos. Jo matmenys 10 m. ilgio ir 8 m. pločio. Minareto (Mineteto) nebuvo. Stogo frontoną puošė mažas bokštelis. Taip pat nebuvo įprasto prieškiemio, bet pasitikdavo 2 metrų pločio tvora aptvertas sodelis priešais dvejas duris su pritvirtinta atminimo lenta fundatoriui ir musulmonų maldos žodžiais (La il lahe, il lei labu, Mohamed re su fui lahu; Alachas yra, Alachas ir jo pranašas Mahometas) papuoštas įėjimas. Kairiosios durys vedė į aukštą, vos 2,5 kv. m. dydžio kvadrato formos su nedideliu langeliu apšviestą ir su pagrindine dalimi sujungtą patalpą moterims pasimelsti. Dešiniosios durys vedė į pagrindinę mečetės patalpą, iš abiejų pusių apšviestą langais. Ant lentelių surašyti Dievo vardai, Pranašo ir daug Korano citatų. Grindys išklotos kilimais.
Pagrindinė Dievo namų ašis, kaip ir visų mečečių, nukreipta į Meką. Pastatas nugriautas 1930 m.
Teritorijoje buvo pastatyti parapijos namai su keturiais butais ir keli ūkinę paskirtį turintys pastatai. Statiniai dėl avarinės būklės buvo nugriauti iki 1940 m.
Mūrinė totorių mečetė pastatyta 1930–1933 m.. Projekto autoriai architektai V. Michnevičius ir A. Netyksa. Projekto viršuje kairėje pusėje parašytas pirmas mečetės pavadinimas: „Kauno mečetės Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto vardo“ projektas. Mūrinė mečetė buvo pastatyta Kauno totorių draugijos iniciatyva. Pastatas sumūrytas iš tuščiavidurių betono blokelių, viduje ir išorėje sienos tinkuotos. Perdangą laiko metalinės sijos. Pertvaros medinės, stogas dengtas skarda. Didžioji kupolo konstrukcija dviguba kiautinė. Pastatas nedidelis, grakščių proporcijų. Mečetės vidus buvo dekoruotas ornamentine tapyba, langai inkrustuoti įvairiaspalviu stiklu, portalo durys puoštos aštuoniakampio motyvais.
Pokario metais pastatas turėjo ūkinę paskirtį. 1972–1973 m. kapitaliai suremontuotas pagal architekto Z. Dargio projektą. Iš pietinės pusės pristatyta atvira gelžbetoninė galerija. Pastatas buvo remontuotas. 1991 m. Kauno miesto mero sprendimu mečetė grąžinta Lietuvos totorių musulmonų sunitų bendruomenei. Pastatas buvo keletą kartų remontuotas. 2019–1920 m. mečetės pastatas vėl remontuotas.
Kapinių teritorija buvo pradėta naudoti apie 1850 m. Paskutinis totorius Motiejus Tuhan Baranauskas palaidotas 1946 m.. Kapinėse buvo palaiduoti šie totoriai musulmonai: Iljasevičių šeimos nariai, karys Mikalmanavičius, pulkininkas J. Kalina, pulkininkas D. Kalina, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis A. (Aleksandras) Tuhan Baranauskas, Asanavičių šeimos nariai ir kiti. Musulmonų kapinės buvo aptvertos medine, o vėliau 1932 m. mūrine tvora. Kapinės panaikintos 1958 m.. Apie palaikų perlaidojimą duomenų nėra.
Kapinių teritorijoje apie 1960 m. buvo įrengtas fontanas. Šiuo metu įrengta vaikų žaidimo aikštelė.
Kauno apylinkės totorių dvarai
Totorių kilmės gyventojai turėjo nuosavybės ne tik miestuose, bet ir kaimo vietovėse–dvaruose.
Aleksandras Iljasevičius turėjo dvarą prie Kauno, Teodorave. Dvaras neišliko.
Kiti įvairiais laikotarpiais totorių valdomi Kauno apskrities dvarai: Piliakalnis, Vinkšnupiai, Virbaliai, Patilčiai, Bačkonys, Kaišiadoris.
Kauno mečetės piešinys. Autorius J. Lukšė, 2008 m
Piliakalnio dvaras
Dvaro savininkas XIX a. pradžioje buvo generolas Baranovskis. Jis 1824 m. savo turtą testamentu paliko vienam iš sūnų (kuris tapo savininku nėra žinoma): Mustafai, Elijošiui, Motiejui, Selichui, Abraomui. 1827 m. dvare buvo 4 pastatai. Gyveno 28 žmonės, ir dvarui priklausė 360 ha žemės. 1890 m. datuotame dokumente rašoma, kad dvare buvo 5 pastatai. Gyveno 17 vyrų ir 19 moterų. Žemės valda 630 margų. 1903 m. žemė nuomojama Geršonui Borovik.
Šiuo metu yra išlikę trys dvaro ūkiniai pastatai iš akmenų.
Vinkšnupių dvaras
Temir-Tuhan-Bejus, Žalgirio mūšio dalyvis, vedė bajorę Baranauskaitę. Jie buvo pirmieji šio dvaro savininkai.
Lietuvos metrikos knygose paminėta, kad nuo 1723 m. dvaro savininku tapo chorunžas Jokubas Baranovskis Murza Tuhanskis.
Jo sūnus generolas majoras Murza Tuhanskis Mustafa Baranovskis valdė dvarą ir kaimus nuo 1740 m. su 28 valakais žemės. Jis kartu su žmona 1796 m. balandžio 26 d. Balstogėje įformino dovanojimo aktą sūnui Selichui.
Imamas Mustafa Bazarevskis 1821–1824 statė mečetę. Jis valdė dvarą. Dvaras mūrinis, ir dalis pastatų yra išlikę.
Vilkabalių dvaras
Generolas majoras Murza Tuhanskis Mustafa Baranovskis nuo 1723 m buvo kaimo su 10 valakų ir 400 margų žemės savininkas. Totorius V. Samuelis Muchas 1827 m. tapo savininku. Dvaras sudegė 1940 m. ir galutinai sunyko.
Patilčių dvaras
Totorių Baranovskių valdomas nuo 1693 m. Vėliau savininkai buvo Butrimavičiai, Austutovičiai. 1784 m. dvaro savininku tapo Baranauskas. Pastatai nugriauti apie 2000 m.
Totorių valdyti pastatai, dvarai yra viena iš temų, kurią reikėtų išnagrinėti detaliau.
Daugiau informacijos rasite knygoje „Lietuvos totoriai“.