Knygoje “Lietuvos Totoriai” skyriuje “Vinkšnupiai” aprašoma apie išnykusią vinkšnupių totorių bendruomenę, iš kurios išliko tik kapinės ir mečetės griuvėsiai. Lietuvoje Totoriai gavo teisę į žemės valdas už tarnybą Lietuvos kariuomenėje, kovojant prieš kryžiuočius ir kalavijuočius. Šios žemės valdos buvo įrašytos ipotekos knygose, ir totoriai galejo šias savo žemes disponuoti, parduoti ar išnuomoti. Šioms žemėms, kaip ir kitiems žemvaldžiams buvo taikomas pelno mokestis, todėl dažnai ūkius slėgė skolos.
Vinkšnupių totorių bendruomenė pradėjo kurtis apie XVIII a.pr. Parapija turėjo 16 hektarų žemės.1 hektare stovėjo mečetė ir kapinaitės.Vinkšnupių palivarkas ir kaimas priklausė Rozalijai Baranovskai.1924 m., Kovą, Vinkšnupių totorių bendruomenės žemė pripažinta bendruomenės nuosavybe, paskirta parapijai valdyti ir pažymima, kad šios žemės, žemės reformos įstatymas neliečia.
Šeima
Lietuvos totorių šeimos papročiai labai primena Lietuviškuosius papročius ir vertybes. Totorių šeimoje vyras ir moteris buvo lygiaverčiai. Totorių šeimyninės vertybės lėmė rūpestį kitais: vaikais, našlaičiais ir senoliais.
Maistas ir tradiciniai patiekalai
Totoriai mėsiškus patiekalus mėgo labiau negu vietiniai gyventojai. Tačiau ne visa mėsa buvo tinkama, dėl religijos. Išnaudodami kuo daugiau žaliavų, taukus lydė, o mėsą sūdė rūkino. Totoriai penktadieniais gamindavo tešlos ir mėsos patiekalus,- koldūnus ir bieliuš. Taip pat turėdavo apeiginius patiekalus, – džaima ir halva.
Religija, šventės ir apeigos
Pamaldus musulmonas turi mokėti skaityti Koraną, nes tik mokantis tai daryti, gali melstis kapinėse, mečetėje ar namie. Meldžiantis namie būtina atsigręžti Mekos pusėn.Totoriai prieš maldą bei apeigas atlieka apiplovimo ritualą. Gerbdami Koraną, laikė virš juosmens ir storpiai saugojo aptaisą.
Musulmonų tikėjimo pagrindas – Šariatas, kurio organizacinė forma -religinė bendruomenė. Atlikdamas religines apeigas, imamas vikėdavo juodus rūbus. Ne pamaldu metu, paprastais drabužiais.Moterys privalėdavo atrodyt tvarkingai, o vyrai melsdavosi ant kilimėlių.
Lietuvos totoriai išpažįsta Abu Hanifo pakraipos tikėjimą. Lietuvos totoriams svarbiausia tikybos pripažinimo pareiga, – labdaringa veikla.Tikėjo, jog gerais darbais vardan Dievo.
Svarbiausia šventė Razman bairam, trunkanti tris dienas, skirta būti kartu ir prisiminti mirusiuosius. Ašuro dieną musulmonai švenčia paminėdami Naujųjų Metų Muhamero pirmą dieną. Ramazanas – griežto pasninko diena.
Mečetė
Pirmoji Vinkšnupių mečetė buvo pastatyta XVIII amžiaus pabaigoje, už Baranovskių lėšas, iš religinių paskatų. XIXa. buvo stipriai apgriauta ir restauruota.Po pirmojo pasaulinio karo, į ją atvykdavo totriai iš tolimesnių kraštų. Mečetė buvo išardyta vokiečių, 1944m. Jos paskutinis imamas, – Jonas Chaleckas.
Vestuvės – Totoriškos vestuvės vyko, į namus pasikviečiant liudininkus, artimuosius ir imamą. Stalas visada išpuoštas vaišemis ir gardumynais. Jaunavedžiams pasakęs kalbą, imamas kreipdavos i jaunavedžius ir liepdavo užsidengti veidus. Po pamaldų, imamas jaunavedžiams sukeisdavo žiedus.
Šventasis azanas – vardo suteikimas naujagimiui. Iimamui sukalbėjus maldą, po kurios jis ištardavo vaiko vardą. Pakartotinai kalbėdamas maldą, sugiedodavo azaną ir ištardavo frazę po kurios vaikas savo vardą nešiosis iki paskutiniosios teismo dienos. Vardo suteikimo apeigą, imamas vaikui perskaitydavo kametą.
Laidotuvės – Laidotuvės trukdavo tris dienas.Giedant maldas, iš rankų į rankas perduodami Koraną, atlikdavo “Deuro” ceremoniją.. Išlydint mirusijį, artimieji giedojo maldas už mirusiojo sielą. Atsisveikinant su mirusiuoji, artimieji jį bučiuodavo ir apdengdavo gelumbe. Užpilant ant kapo žemes, būdavo giedojama jasenis arba maldos. Imamas apšlakstydavo kapą šventu vandeniu, ir liepdavo artimiesiems atsitraukti 40 žingsnių. Pasilikęs prie kapo, Imamas skaitė maldas. Totoriai tikėjo, kad skirtą akimirką, mirusįjį aplankydavo angelai.Vinkšnupių totorių bendruomenė laidotuves vygdydavo mečetėje.
Kapinės
Vinkšnupiuose, 60 arų žemės plote yra įkurtos kapinės nuo XVIII, kai į apylinkes atkeliavo gyventi totoriai. Paminklai labai sunykę apgadinti vandalų, o ant jų, tekstai iškaldinti arabų, lenkų ir rusų kalbomis. Puošniausi obeliskai pastatyti XIX – XX a.pr. Obeliskus ir antkapius puošia gulsti, pasvirę pusmėnuliai arba žvaigždės.Šiose kapinėse palaidoti Baranovskių giminei priklausantys asmenys. Totoriai kapaviečių tvorele neaptverdavo, nes tikėdavo jos po mirties visi esą lygūs.
Po nepriklausomybės atkūrimo
2008 m. Lietuvos totorių bendruomenės sąjunga iš įvarių miestų, atvykę į senąsias kapines, Vinkšnupių kaime pastatė paminklą buvusiems vietiniams gyventojams, tautiečiams.
Išnykus sienoms tarp Europos valstybių, bėgant metams, Lietuvoje totorių vis mažėja
Chaleckai - Jonas Chaleckas, paskutinis Vinkšnupių imamas.
Vinkšnupių mečetės imamas, 1922-1944. Chaleckas Jonas gimė 1893-10-28. Jo tėvas Leonas Chaleckas buvo mečetės imamu 1897 – 1915. Chaleckas Jonas su žmona Emilija Makulavičiūte susilaukė 2 dukterų 1926 Elenos, 1928 – Rozalijos.
J.Chalecko brolis Aleksandras buvo Kauno apskrities teismo rūmų sekretorius. 1925 jis kaip įgaliotinis teisme gynė Vinkšnupių totorių bendruomenės interesus.
A. Chalecko sūnus Jurgis, baigęs medicinos studijas, išvyko dirbt Šveicarijoje.
Jonas Chaleckas, dirbdamas imamu, Vinkšnupių kaime sutikinėjo parapijiečius, tuokė jaunuolių poras, kapinėse laidojo mirusius, atlikinėjo apeigas mečetėje. Galiausiai mečetės veikimui pritrūko pinigų ir karo metu buvo išardyta resursams. J.Chaleckas žuvo nuo rusų aviacijos antpuolio, kartu su keturiais lietuviais.
Po fronto mūšių, į gimtinę gryžusios Elena ir Rozalija, veliau išvyko į Kauną. Elena vasarodama Jurbarke, įsidarbino ir veliau ištekėjo už liaudies teismo teisėjo Jarušausko. Iki pat garbaus amžiaus gyveno Jurbarke kartu su savo sūnaus Raimondo šeimyna.
Rozalija ištekėjo už Jono Striogos ir susilaukė sūnaus Eugenijaus ir Jolantos-Emilijos. Rozalija mirė 1997. Eugenijaus ir Jolantos šeimynos tebegyvena Kaune.
Jaunoji Lietuvos totorių karta. R.Chaleckaitės-Striogienės vaikai: Jolanta Emilija Zinkuvienė, jos vyras Rimvydas, sūnūs Aleksandras ir Karolis. Eugenijus Strioga, jo žmona Rita, dukros Žydrūnė ir Sigita. Eugenijaus Striogos. nuotrauka, 2008 m. Kaunas.
