Jokūbas Tuhan-Murza Baranovskis (Baranowski Murza Tuhański), Rusijos armijos generolas leitenantas.
Gimė apie 1740 m. LDK kariuomenės generolo majoro Mustafos Baranovskio Murzos Tuhanskio sūnus iš santuokos su kunigaikštyte Zofija
Ulan, generolo majoro dukra.
Tarnybą kariuomenėje, trukusią 50 metų, pradėjo draugu. 1758 m. gruodžio 5 d. iš karaliaus Augusto III gavo chorunžo patentą, 1763 m. liepos 14 d. tapo poručiku, o 1768 m. vasario 13 d. karalius Stanislovas Augustas jam suteikė rotmistro patentą tarnauti tėvo Mustafos Murzos Baranovskio pulke, tačiau jis nepateko į pagrindinį pulko sąstatą. 1785 m. gruodžio 3 d. tapo „tikruoju“ vėliavos rotmistru ir po Eljašo Kričinskio mirties užėmė atsilaisvinusią vietą. 1790 m. balandžio 19 d. gavo majoro patentą tarnauti 1 – ąjame J. K. M. priešakinės sargybos pulke, kuriam vadovavo Mykolas Kirkoras. 1791 m. balandžio 19 d. tame pat pulke tapo papulkininkiu (užėmė vakansiją iš pulko išėjus Janušui Baranovskiui). Minimas 1792 m. sarašuose, kai gegužės 22 d. su savo pulku dalyvavo kautynėse prieš rusų kariuomenę prie Opsos, birželio 10 d. Mscibovo ir liepos 14 d. prie Voiškų.
1793 m. rugpjūčio 19 d. gavo patentą pulkininko laipsniui 3-iąjame LDK Lauko buožės priešakinės sargybos pulke, kuriam tuomet vadovavo generolas majoras A. Chlevinskis. 1794 m. šis pulkas dalyvavo Kosciuškos sukilime ir rugsėjo 16 d. kovėsi prie Krupčicų, rugsėjo 17 d. ties Brestu, spalio 10 d. – Macejovicais ir lapkričio 4 d. – Varšuvos Prahos priemestyje, kur totorių daliniai patyrė didelių nuostuolių.
1795 m. gruodžio mėn. Mustafa Murza Baranovskis, buvęs Lenkijos kariuomenės pulkininkas, minimas Lietuvos žemės savininkų surašyme. Jam priklausė tėvonijos (paveldimos žemės valdos) – Raižių dvaras, Peckūnų, Taučionių ir Raganiškių kaimai su valstiečiais (69 vyrais ir 58 moterimis) ir Vaitakiemio dvaras, kurį jis valdė iš pradžių emfiteuzės būdu, o nuo 1786 m. pagal Seimo konstituciją ši valda tapo paveldima (dvare ir kaime gyveno 20 baudžiauninkų ir 4 laisvi žmonės).
Jo tėvai dovanojimo aktu, sudarytu 1796 m. balandžio 20 d. Balstogėje
(tada priklausiusioje Prūsijai), savo dvarus, esančius Trakų, Kauno ir Gardino pavietuose perleido Jokūbui ir jo broliams.
1797 m. liepos 1 d. Jokūbas Baranovskis pulkininku įstojo į rusų kariuomenę, paskirtas naujai formuojamo lietuviškojo totorių pulko vadu. 1798 m. rugsėjo 20 d. imperatorius Pavelas I jam suteikė generolo majoro laipsnį. Pulko sudėties sąrašuose, sudarytuose 1799 m. kovo 22 d. jis apibūdinamas, esantis 57 metų „totorių murza“, Vaitakiemio palivarke Trakų apskrityje valdantis 80 valstiečių, turintis penkis sūnus ir tris dukteris.
Tais pačiais metais, jo pulkas dalyvavo Rusijos karinio korpuso, vadovaujamo generolo Rimskio – Korsakovo ekspedicijoje prieš prancūzus Šveicarijoje, ir rugsėjo 14 d. pasižymėjo kautynėse prie Kirchdorfo, o rugsėjo 26 d. prie Šleteno kaimų.
Jau būdamas generolu leitenantu 1800 m. lapkričio 5 d. paskirtas savo pulko šefu (1801 m. sausio 29 d. pulko vadu tapo generolas majoras Kajetonas Glovinskis). Dėl ligos 1807 m. kovo 7 d. buvo atleistas iš tarnybos su teise nešioti mundurą ir iš Karinės kolegijos gavo atsistatydinimo liudijimą.
1816 m. jam priklausė Guščionių dvaras su 34 „senbūviais“ ir 2 laisvaisiais žmonėmis.
1819 m. gegužės 24 d. kartu su giminaičiais Vilniaus gubernijoje įrodė
bajorystės teises herbu Tuhan.
1820 m. gegužės 30 d. eidamas devintą dešimtį, „būdamas sveiko proto
ir kūno, tikėdamasis apvaizdos valia dar pagyventi šiame pasaulyje“, surašė
testamentą. Jame paminėjo, kad sūnums Juzefui, papulkininkiui, Janui, majorui ir chorunžui Abrahamui (kiti du sūnūs, greičiausiai, mirė anksčiau) paliko Guščionių dvarą. Dukroms, Chalimai, majoro Kričinskio žmonai, Rozalijai, rotmistro Kričinskio žmonai ir Felicianai, kito rotmistro Kričinskio žmonai, paskyrė po 3 tūkstančius lenkiškų zlotų. Buvo vedęs Roksolaną Juzefovič, kuriai testamentu iki gyvos galvos suteikė teisę valdyti dvarus.
Mirė tarp 1820 ir 1832 m