Lietuvoje šiuo metu iš viso išlikusios tik keturios totorių mečetės: viena Kaune, dvi Vilniaus rajone (Nemėžio ir Keturiasdešimt totorių kaimuose) ir dar viena Alytaus rajone, Raižiuose. Tiesa, tik trys iš jų yra medinės, o Kaune šiuo metu stovi mūrinė mečetė. Ekspertai teigia, kad tam tikri, t. y. tik Lietuvos mečetėms būdingi, elementai išlikę iki šiol.
Ypač didelė žala totorių religijai ir kultūrai buvo padaryta Antrojo pasaulinio karo metais, kai daugelis mečečių buvo išgrobstytos ir uždarytos, sustojo jų statymo ir atnaujinimo darbai. Po karo įsigalėjus sovietinei valdžiai, etnokonfesinės bendruomenės gyvavimas galutinai sustojo. Mečetės sovietmečiu buvo paverstos sandėliais, saugyklomis, archyvais ar atliko įvairias kitas funkcijas. Pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje tuo metu veikė tik viena iki šių dienų išlikusi Raižių mečetė.
Naujas etapas totorių religiniame ir kultūriniame gyvenime prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Buvo sugrąžinta išlikusių mečečių pirminė funkcija. Jos restauruotos ir įrašytos į kultūros vertybių registrą. Daugelis teritorijų, kurios buvo apgyvendintos totorių, pažymėtos memorialiniais paminklais, sutvarkytos išlikusios totorių kapinaitės – miziarai.
Mečečių atsiradimo istorija
Eglė Tamylynienė savo moksliniame darbe „Lietuvos totorių medinių mečečių architektūra“ teigia, kad pirmosios mečetės LDK buvo pradėtos statyti dar XV a., nors daugiausia jų rašytiniuose šaltiniuose minima XVI a. – Trakų, Vilniaus, Naugarduko, Daubutiškių ir kt. mečetės. Tačiau XVII – XIX a. karai, teritorijos padalijimas ir Lietuvos musulmonų migracija šalies viduje ir į užsienį lėmė vienų statybą, o kitų išnykimą.
Jų statymas buvo sudėtingas, dažnai buvo reikalaujama įvairių leidimų, kuriuos išduodavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Vilniaus vyskupija. Lietuvos totoriai, išpažinę sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos islamo tikėjimą, LDK teritorijoje statė medines puošnumu nepasižyminčias mečetes. Tačiau joms išpuoselėti trūko lėšų.
Kaip teigia Keturiasdešimt totorių kaimo bendruomenės pirmininkė Fatima Buinovska, mečetės, kaip ir lietuvių liaudies trobesiai, buvo statomos iš medžio. Medžiagos pasirinkimą lėmė ne tik lėšų trūkumas, bet ir tai, kad kitos statybinės medžiagos, tokios kaip molis, plytos, akmenys, statybai pradėtos plačiau naudoti tik XIX – XX a. O mečečių statyba Lietuvos teritorijoje prasidėjo XIV a. pab. – XV a. Be to, mediena Lietuvoje buvo nesunkiai gaunama, ji buvo pigi ir patogi statybinė medžiaga.
Viena seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių, kurioje kadaise stovėjo jų kulto pastatas – mečetė, yra Trakai. Manoma, kad mečetė Trakuose stovėjusi jau 1558 m., tačiau tyrinėtojai, remdamiesi istoriniais šaltiniais, teigia, kad islamą išpažįstantys Trakų gyventojai šventovę pasistatė XIV a. pab. Žinoma, kad mečetė buvusi Dūdakalnyje, o sklypai su sodybomis išdėstyti galais į ją.
Nėra išlikę jokių šaltinių, kuriuose būtų apibūdinta minėtoji mečetė. Taip pat nėra išlikę piešinių ar kitų meno kūrinių, kuriais remiantis būtų galima nustatyti jos architektūrinį vaizdą. Vos kelis dešimtmečius stovėję maldos namai sugriauti 1609 m. liepos 2 d. į Trakuose vykusius atlaidus susirinkusių katalikų.
Vilniuje kadaise taip pat stovėjo totorių kulto pastatas, tačiau 1968 m. A.Goštauto gatvėje iškilę Puslaidininkių fizikos ir chemijos institutai galutinai palaidojo ne tik mečetę, totorių kapinaites, bet ir šiose žemėse buvusią vieną seniausių totorių gyvenviečių – Lukiškių priemiestį.
Mečečių architektūra
Lakoniškas totorių šventovių formas lėmė musulmonų sakralinio pastato schema, kuri glaudžiai susijusi su islamo ypatumais.
Tai nedidelio tūrio, žemi, kuklūs mediniai pastatai, kurių pagrindinis ir svarbiausias architektūros savitumas yra priestatas, mihrabas, nurodantis Mekos kryptį.
Mihrabas iš pažiūros gali priminti bažnyčių apsidę. Totorių kulto pastatus statė vietiniai meistrai – dailidės, todėl mečetės dažnai įgaudavo Lietuvos liaudies architektūrai būdingų bruožų, pastebimų langų ar durų puošyboje, o dažnai ir stogo skydo apkaloje.
Lietuvos mečečių, išskyrus dabartinės mečetės Kaune, turinčios du aukštus, maldos salės išilgai dalijamos į dvi dalis: viena skirta moterims, kita – vyrams. Taip pat ir du įėjimai į moterų ir vyrų puses. Šias dvi dalis skiriančioje sienoje dėl akustinių priežasčių yra padarytas bestiklis langas, uždengtas lengvo audinio užuolaida.
Dabartinė Kauno mečetė turi vieną įėjimą, tačiau du aukštus, iš kurių antrasis yra erdvus balkonas, skirtas moterims. Į jį patenkama laiptais, esančiais po dešine, tik įėjus į mečetės maldos salę pirmame aukšte, kur meldžiasi vyrai.
Mečetės vienoje sienoje yra mihrabas – niša, rodanti Mekos, maldos, kryptį. Dešinėje mihrabo pusėje yra pakyla ant laiptelių, vadinama minbaru, ant kurios palypėjęs imamas (musulmonų dvasininkas) skaito pamokslą.
Lietuvos mečečių sienos puoštos labai kukliai – ant jų kabo muhirai – kaligrafiškai užrašytos arabiškos ištraukos iš Korano. Grindys išklotos didesniais ir mažesniais maldos kilimėliais, ant kurių musulmonai meldžiasi, bet yra ir suolų (kėdžių) vyresniems bei ligotiems žmonėms, kuriems sunku melstis nusilenkiant iki žemės.
Mečečių langus dažniausiai puošė saikingai dekoruotos apylangės. Jas sudarė antlangė, šoninės lentos ir palangė. Langai kartais buvo uždengiami medinėmis langinėmis, kurios dažnai dekoruotos eglutės motyvu. Puošnumu išsiskyrė mečečių medinės vidaus ir lauko durys. Jos dekoruotos eglutės, rombo ir kitais motyvais.
Pasak E.Tamulynienės, rombais ar eglutėmis dekoruojamos durys buvo populiariausias puošybos būdas, taikytas Lietuvos etninėje architektūroje.
Totorių kulto pastatų durys kartais puoštos apkaustais. Jiems dažniausiai naudotas augalinis ornamentas. Dvišlaičiais ar trišlaičiais stogais dengtų mečečių pastogėse susidarydavo lietuvių etninėje architektūroje labiausiai paplitę trikampiai lentų skydai.
Į mečetę dažniausiai buvo patenkama per prieangį, kuris taip pat buvo neatskiriama lietuvių etninės architektūros dalis. Lietuvių liaudies trobesių prieangiai dažniausiai buvo atviri, puošti ornamentais.
Mečečių prieangiai – kuklūs, uždari, dvišlaičiai. Pagal ryšį su namo stogu lietuvių etninėje architektūroje jie yra skirstomi į pusiau stoginius, stoginius, dviaukščius ir pastoginius.
Totorių kulto pastatų architektūroje yra paplitęs pastoginio tipo prieangis. Jo stogo skydas kartais dekoruojamas eglutės rašto ornamentu, įžambiai apkalant lentelėmis.
Išlikę totorių kulto pastatai per remontus ir rekonstrukcijas gana stipriai pakito ir prarado puošybos elementų, būdingų lietuvių liaudies architektūrai.
Tačiau iš išlikusios ikonografijos matyti, kad lietuvių liaudies trobesiams būdingi puošybos elementai buvo dažnai taikyti ir mečečių architektūroje.
Keturiasdešimt Totorių totorių mečetė
Keturiasdešimt Totorių kaime, Vilniaus rajone, nuo seno gyvena totorių bendruomenė. Stanislovas Kričinskis savo knygoje „Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas“ teigia, kad Keturiasdešimt Totorių kaimas atsirado iš karto po Didžiojo kunigaikščio Vytauto žygio į Krymą.
Pirmą kartą šaltiniuose kaimelis minimas XV a. II p. Gyvenvietė išsiskiria neįprastu urbanistiniu suplanavimu. Kaimelyje gausu gatvelių, susikertančių stačiu kampu.
S.Kričinskis daro prielaidą, kad patys totoriai, atvykę iš stepių, galėjo suteikti neįprastą formą, mat stepėse toks suplanavimas būdingas.
Keturiasdešimt Totorių gyvenvietėje išlikusi 1815 m. statyta mečetė, prie kurios įsikūręs miziaras. Manoma, kad šiame kaimelyje mečetė stovėjusi dar LDK laikais. Rašytiniuose šaltiniuose ji minima 1558 m. S.Kričinskis teigia, kad 1699 m. totorius Dovydas Murza Baranovskis mečetei testamentu užrašė šimtą lenkiškų auksinių. Tyrinėtojai mano, kad senoji musulmonų šventovė sudegė per 1812 m. karą.
Iki 1993 m. rekonstrukcijos šventovė buvo stačiakampio plano, su antrame aukšte įrengta galerija. Pirmame aukšte buvo įrengtos moterų ir vyrų pamaldų salės, atskirtos išilgine siena. Moterų salė buvusi mažesnė, pailgo stačiakampio plano, vyrų – didesnė, artimo kvadratui plano. Į pamaldoms skirtas patalpas vedė keli įėjimai, įrengti dviejuose uždaruose prieangiuose. Į antrą aukštą, kuriame buvo vyrų ir moterų pusėse įrengti balkonai, vedė dvi laiptinės, komponuojamos prieškambariuose. Viena moterų pusėje, kita – vyrų. Mečetė buvusi medinė, dengta keturšlaičiu piramidės formos stogu.
Labai panašiai, kaip senojoje Lukiškių mečetėje, stogo susikirtimo vietoje, centre, iškyla neaukštas minaretas, dengtas svogūno formos kupoliuku, kuris užbaigiamas islamo simbolikai būdingu pusmėnuliu. Minaretas skaidomas nedidelių langelių, į jį buvo galima patekti kopėčiomis ar laipteliais. Šiaurės vakarų fasade asimetriškai sukomponuoti minėti uždari pastoginiai prieangiai.
E.Tamulynienė teigia, kad po 1993 m. rekonstrukcijos mečetės eksterjeras šiek tiek pakeistas. Planas išliko taisyklingo stačiakampio, tačiau atskiri prieangiai panaikinti, sujungus juos į vientisą.
Pastoginis prieangis tapo stačiakampio formos, nes buvo šiek tiek išilgintas į šonus. Jame taip pat įrengti du atskiri įėjimai. Uždaras prieangis dengtas trišlaičiu skardiniu stogeliu, jo fasadus skaido langai, kurių vienas yra komponuojamas šalia durų dešinėje, kitas, šiek tiek sudarkydamas bendrą harmoniją ir simetriją, įrengtas kiek toliau nuo durų, skirtų vyrams įeiti.
Beveik visi mečetės fasadai aklini, tik į Meką atgręžtas pietrytinis fasadas yra asimetriškai skaidomas trijų stačiakampių langų. Stogas išliko keturšlaitis, piramidės formos, o jo danga pakeista skarda. Interjere, pagrindinėje vyrų salėje, erdvę skaido keturios medinės kolonos, laikančios konstrukciją. Verta atkreipti dėmesį, kad šioje mečetėje nėra mihrabo.
Interjere vienintelė maldų skaitymo vieta yra minbaras, kuris tampa vienu iš pagrindinių orientyrų, nurodant kviblą. Medinis minbaras išsiskiria šviesiai melsva spalva, kuri harmoningai dera su melsvais kilimais ir keliais melsvais suolais. Ypač puošnūs mečetės šviestuvai, primenantys didingus bažnyčių interjerus.
T.Tamulynienė rašo, kad toks akcentas totorių maldos namuose išbalansuoja harmoningą vidaus erdvę, kuri pagrįsta nuosaikumu. Tai gana keistas ir neįprastas sprendimas, turint galvoje, kad totoriai ypač kukliai įrengdavo interjerus. Nepaisant to, vidaus erdvė daugiau niekuo nesiskiria nuo kitų medinių totorių mečečių. Čia taip pat raštuotais kilimais dengtos grindys, oleografijomis ir muhirais puoštos sienos.
Nemėžio totorių mečetė
Nemėžis – dar vienas istorinis kaimelis, kuriame totoriai, kaip teigiama kronikose, 1397 m. apgyvendinti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto.
Pirmoji totorių šventykla buvo pastatyta 1684 m. S.Kričinskis nurodo, kad 1684 m. Romanas Davidovičius Nemėžio mečetei testamentu užrašė žemės valdas. Daugumos tyrinėtojų nuomone, 1909 m. mečetę pasiglemžė ugnis, tačiau tais pačiais metais ji buvo atstatyta.
Antrojo pasaulinio karo metais šalia mečetės, miziaro vietoje, įrengta rusų raketinė sistema, kuri išdarkė totorių kapinaičių reljefą. Pasibaigus karui ir įsitvirtinus sovietinei valdžiai, 1956 m. norėta mečetę sunaikinti. Totorių bendruomenei šventovė grąžinta tik 1978 m.
Nemėžio maldos namai – stačiakampio plano, su antrame aukšte įrengta galerija, kuri driekiasi per visą mečetės plotį. Į mečetę patenkama per uždarą prieangį, o iš jo į prieškambarį, kuriame simetriškai komponuojamos dvejos durys, skirtos vyrams ir moterims atskirai įeiti į pamaldų sales. Kairėje pusėje salė moterims. Ji taisyklingo kvadrato plano, nedidelė, uždara, pabrėžtinai mažesnio ploto nei vyrų salė.
Sienoje, kuri atgręžta į kviblą, pažymėta nedidelė anga, skaidoma stulpelių. Vyrų patalpa – vientisa, „L“ formos plano, turinti dvi zonas: nedidelio ploto koridorių, kuriame įrengti laiptai į antro aukšto galeriją, ir pamaldoms skirtą salę su ryškiu mihrabu ir minbaru. Šoninėse mečetės sienose simetriškai sukomponuoti langai. Po du langus taip pat įrengta pietinėje ir šiaurinėje sienose. Šis musulmonų sakralinis pastatas, palyginti su kitais dabartinėje Lietuvos teritorijoje išlikusiais totorių maldos namais, yra mažesnio tūrio.
E.Tamulynienė aprašo, kad mečetės eksterjeras iš kitų Lietuvoje esančių musulmonų sakralinių pastatų išsiskyrė žalia spalva dažytais fasadais, rusvomis durimis ir langais su rusvais apvadais bei žaliai dažytomis langinėmis, dekoruotomis eglutės rašto ornamentu. Pagrindinio fasado kairėje pusėje, virš lango, įkomponuotas dekoratyvinis elementas – į apskritimą integruota penkiakampė žvaigždė.
Dabartinę Nemėžio mečetę atnaujinus 2009 m., nebeliko žaliai dažytų fasadų. Totorių maldos namai įgavo naują estetinę raišką. Fasadai, pastoginis prieangis ir mihrabas apkalti medinėmis pusapvalėmis „rąstelio“ formos dailylentėmis. Tokia apkala primena iš rąstų suręstą statinį.
Nemėžio mečetės interjeras bene kukliausias, palyginti su kitais. Vidaus erdvė – nedidelė, sienos apkaltos plastikinėmis lentelėmis. Šalia nedidelio mihrabo su kvadratiniu langeliu sienoje glaudžiasi medinis penkių laiptelių minbaras. Jo baldakimas, paremtas ant medinių kolonėlių, plokščias stačiakampis. Vyrų salė dengta melsva kilimine danga. Mečetės vidaus erdvei būdingų ornamentuotų, margaspalvių kilimų čia vos keletas. Tačiau jie yra gana brangūs, nes vienas jų atvežtas iš Mekos, o kitas atgabentas iš Krymo.
Raižių totorių mečetė
Dar viena totorių bendruomenės gyvenvietė įsikūrė Raižiuose (Alytaus r.). Šioje vietovėje totoriai apsigyveno XV–XVI a., ilgainiui sudarydami didelę bendruomenę. Apie kaimelio ilgaamžiškumą mena išlikę net trylika senų totoriams priklausančių kapinynų, kurie išsidėstę Raižiuose ir aplinkiniuose kaimuose. Nedidelė gyvenvietė nuo seniausių laikų.
Totoriai teigia, kad Raižiuose yra pagrindinis musulmonų bendruomenės centras, dažnai netgi vadinamas Lietuvos totorių Meka. Raižiai ypatingi tuo, kad čia sovietmečiu veikė vienintelė mečetė.
Po sovietų okupacijos kaime įkurti musulmonų bendruomenės namai, atnaujinta šventovė. Totorių bendruomenės iniciatyva 2010 m. Raižius papuošė skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti, lietuvių ir totorių bendradarbiavimui įamžinti.
E.Tamulynienė rašo, kad Raižių mečetė didžiausia iš trijų Lietuvoje išlikusių. Jos teritorija iš visų pusių apjuosta metaline rausva ažūrine tvorele, o dvivėrių vartų centre iškyla pusmėnulis.
Dabartinė mečetė – stačiakampio plano su penkiasiene iškyša, nukreipta į Meką. Į vidų patenkama per du atskirus įėjimus, o iš jų – į prieškambarį. Jis buvo išilgai dalinamas į dvi vienodas dalis, taip atskiriant moterims ir vyrams skirtas puses.
Trišlaitis Raižių mečetės stogas ilgą laiką buvo dengtas malksnomis. 1923 m. danga pakeista raudonos spalvos skarda. Medinis mečetės stogo skydas apkaltas gulsčių ir stačių lentų deriniu. Stogo susikirtimo vietoje, arčiau priekinio fasado, iškyla iki šių dienų nepakitęs žemas šešiabriaunis minaretas, dengtas skardiniu stogeliu su į viršų ištįsusia smaile.
Raižių mečetės mihrabas pusapskritimio formos, dengtas puscilindriu skliauteliu, apkaltas medinėmis lentelėmis. Jame įkomponuota kukli medinė lentyna Koranui ir maldaknygėms – chamailams padėti. Trijų laiptelių minbaras, pasak totorių, seniausias musulmoniškojo materialiojo sakraliojo meno paminklas Lietuvoje.
Keturiasdešimt totorių kaimo bendruomenės pirmininkė F.Buinovska teigė, kad totorių mečetės iki šiol išlieka kaip pagrindinės totorių bendruomenes vienijančios vietos, kurios yra neatsiejamos nuo ilgametės šios tautos istorijos Lietuvoje. Taip pat tarnauja ne tik kaip maldos, bet ir susibūrimo vietos.
Informacijos šaltinis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/totoriu-istorijos-pedsakai-isskirtine-medine-sakraline-lietuvos-totoriu-architektura-582-1560462#_