Juozo Elekšio eilėraštis „Omero fontanas“

Daugybę fontanų regėjau
žėruojant barokiniu auksu:
fontanai – kriokliai, fontanų alėjos
į kosmosą muša galiūnų srovė,
bet meilės fontano didžiosios šlovės
ne vienas iš jų nesulauks!
Čia marmuras verkia Dianos,
Nors moterys buvo ir kitos:
daug vergių jaunų hareman privarė
su rimbais tarnų, pataikūnų piktų…
Nerado tokios, kur dejonėm naktų
galėtų nutilt įsakyt.
Gražuolės Sorėja, Nasiba
bejėgės ką nors padaryt –
vien ašarom akys, ašarom žiba…
Ir prašo tironas džigitų narsių
ieškoti pašaly fontanų meistrų,
nors karą planavo išryt…
Išnyko puikybė galiūnų,
Nudžiuvo ir ašaros, kraujas…
Kiek verksi, akmuo?… Jau viskas pražuvo.
Tik genijaus meistro Omero valia
ir šiandien dar stovi stebuklas šalia –
paminklas, kurio nenugriaus.